Lindgren Torgny (Torgnis Lndgrenas) 1938 06 16Raggsjö (Västerbotteno lenas) 2017 03 16Rimforsa (Östergötlando lenas), švedų rašytojas. Švedijos akademijos narys (1991). Studijavo istoriją ir geografiją. Iki 1974 dirbo mokytoju.
Torgny Lindgren
Debiutavo poezijos rinkiniu Metalo žirklės, širdies instrumentas (Plåtsax, hjärtats instrument 1965). Ankstyvojoje prozoje ryšku šiuolaikinės visuomenės kritika, vertybių paieška (romanai Degtinės kunigaikštis / Brännvinsfursten 1979, Jei gąsdina tave minutė / Skrämmer dig minuten 1981). Išgarsėjo romanu Gyvatės pėdsakas ant uolos (Ormens väg på hälleberget 1982, filmas 1986, režisierius B. Widerbergas, lietuvių kalba 1994), jame nagrinėjama blogio kilmė, gausiu aliuzijų į ST, aptariama teodicėja. Novelėse (rinkiniai Merabos grožis / Merabs Skönhet 1983, Legendos / Legender 1986, lietuvių kalba 1994) daug mitologinių, biblinių, istorinių, kultūrinių motyvų, imituojamas senųjų pasakojimų stilius, atskleidžiami būties paradoksai. ST siužetu paremtame romane Betsabėja (Bat Seba 1984, lietuvių kalba 1995) ironišku stiliumi atskleidžiamos meilės, Dievo ir žmogaus santykio, likimo temos.
Ironiškas, kartais groteskiškas pasakojimo stilius būdingas romanui Meilės dievas Frėjus (Kärleksguden Frö 1988, lietuvių kalba 1994), jame nagrinėjama meilės misterijos, ekologinės katastrofos grėsmė, skandinavų mitologiniai pasakojimai perkuriami pagal gyvenamojo meto aktualijas. Novelių rinkinyje Tapytojas Margalapis (I Brokiga Blads vatten 1999, lietuvių kalba 2001) analizuojamas menininko santykis su kūryba ir tikrove; ši problema keliama daugelyje autoriaus prozos kūrinių. Romanams Kamanių medus (Hummelhonung 1995, lietuvių kalba 1997), Pliurza (Pölsan 2002), Dorė biblija (Dorés bibel 2005, lietuvių kalba 2006) būdinga gyvenimo ir mirties, amžinybės ir meilės temos, intertekstualumas, alegoriškumas.
1665