Trafalgãro mšis, Didžiosios Britanijos karinio laivyno mūšis su jungtiniu Prancūzijos ir Ispanijos laivynu. Didžiausias 19 a. jūrų mūšis.
Vyko 1805 10 21 prie Trafalgaro kyšulio. 1805 08 Didžiosios Britanijos eskadra (27 linijiniai ir 6 kiti laivai, vadas admirolas H. Nelsonas) užblokavo Cádizo uoste Prancūzijos ir Ispanijos eskadrą (33 linijiniai ir 7 kiti laivai, vadas admirolas P.‑Ch. de Villeneuve’as). 10 19 Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I įsakymu Prancūzijos ir Ispanijos eskadra išplaukė Gibraltaro link siekdama prasiveržti į Viduržemio jūrą. 10 21 ji susitiko su Didžiosios Britanijos laivynu, kuris atakavo ją 2 kolonomis: viena (15 laivų, vadas viceadmirolas C. Collingwoodas) perkirto priešo ariergardą ir atkirto 16 laivų, kita, vadovaujama H. Nelsono (12 laivų), perkirtusi priešo rikiuotės centrą atkirto jį nuo avangardo.
Trafalgaro mūšis, 1805 spalio 21: karo veiksmų pradžia (apie 1808, dailininkas Nicholas Pocockas, Grinvičo karališkasis muziejus Londone)
Per pusšeštos valandos trukusį mūšį Prancūzijos ir Ispanijos laivynas buvo visiškai sumuštas, neteko 22 laivų (21 užgrobtas anglų, 1 nuskendo), 4480 prancūzų ir ispanų žuvo, 7000 pateko į nelaisvę. Per Trafalgaro mūšį H. Nelsonas buvo sunkiai sužeistas ir mūšiui baigiantis mirė. Didžiosios Britanijos laivyno pergalę lėmė geresnis jūreivių pasirengimas, pažangesnė taktika, geresnė veiksmų koordinacija. Po mūšio Didžiosios Britanijos laivynas galutinai įsivyravo jūroje ir sužlugdė Napoleono I ketinimus išsilaipinti Didžiosios Britanijos salose.