Trãkų vaivadijà, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1413–1795 teritorinis administracinis vienetas. Sudaryta vietoj Trakų kunigaikštystės. Antroji (po Vilniaus vaivadijos) pagal plotą ir rangą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaivadija. Jos branduolį sudarė Trakų apskritis (26 valsčiai), Kauno (Kauno pilis ir 3, nuo 16 a. 5 valsčiai), Gardino apygardos, Upytės ir Kurklių valsčiai. Nominaliai vaivadijai ir realiai Trakų vaivados karinei vadovybei priklausė Palenkė (nuo 1501–14 liko tik karinė priklausomybė), Slanimo ir Valkavisko apskritys, Kameneco apygarda. Padnieprėje vaivadijai buvo priskirta po pusę Babruisko, Horvalės, Liubošanų ir veikiausiai Svisločiaus valsčiaus. Be to, Trakų vaivados karinei vadovybei priklausė Kobrino ir Pinsko (1556 tapo Trakų vaivadijos apygardomis) kunigaikštystės. 1452 buvo prijungtas Turovas. 1520 sudarius Palenkės vaivadiją, po 1564–66 administracinės teritorinės reformos – Lietuvos Brastos vaivadiją, Lydos apskritį priskyrus Vilniaus vaivadijai, Trakų vaivadijai teliko Gardino, Kauno, Trakų ir Upytės apskritys. Po tos reformos buvo panaikinta Trakų vaivados karinės vadovybės jurisdikcija Palenkei. Liublino unijos (1569) aktų nustatytoje Abiejų Tautų Respublikos vaivadų hierarchijoje Trakų vaivada užėmė aštuntą, kaštelionas – dešimtą vietą. Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) Užnemunėje buvusi Trakų vaivadijos teritorijos dalis atiteko Prūsijai, pagrindinė – Rusijai.
683