transãkcinė anãlizė (lot. transactio – sutartis), bendravimo ir asmenybės teorija, teigianti, kad žmogaus elgesys susijęs su tam tikra emocine būsena; psichoterapijos sistema, padedanti žmogui pakeisti situacijos neatitinkantį elgesį, išmokti valdytis, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, savarankiškai rinktis tikslus. Transakcinė analizė teigia, kad emocinės būsenos yra žmogaus psichikoje atskirai veikiančios ego 3 būsenos (jausmų, minčių ir elgesio modelių rinkinys) – tėvo (iš tėvų gautos dorinės normos, tradicijos, taisyklės), vaiko (intuicija, spontaniškumas, kūrybiškumas, džiaugsmas, intymumas, impulsyvumas, bejėgiškumas, negebėjimas priimti sprendimų) ir suaugusiojo (kontroliuoja vaiko ir tėvo būseną, viską pasveria ir priima racionalų sprendimą, objektyviai vertina realybę). Kiekvienoje bendravimo situacijoje dominuoja viena tų būsenų. Vieno bendraujančiųjų elgesys skatina kitą asmenį kaip nors reaguoti. Žodis, veiksmas, gestas, rodantis, kad vienas žmogus pastebėjo kitą, yra transakcinis stimulas, kito žmogaus atsakymas į šį stimulą – transakcinė reakcija. Stimulas ir reakcija sudaro transakciją – bendravimo vienetą. Transakcinė analizė mėgina nustatyti, kurios ego būsenos dalyvauja apsikeičiant stimulais ir reakcijomis, jų suderinamumą. Transakcijos gali būti paralelinės (pvz., jei pokalbį pradėjęs asmuo orientuojasi į vieną pašnekovo ego būsenų, pašnekovas ir atsilieps iš tos būsenos), susikertančios (reakcija neatitinka stimulo, komunikacija nutrūksta, jai atkurti būtina, kad vienas pašnekovų pakeistų savo ego būseną), paslėptos (vienoks bendravimas vyksta socialiniu ir visai kitoks psichologiniu lygmeniu, t. y. kai tariamoje dviejų pašnekovų komunikacijoje reiškiasi bendravimo potekstė), atviros ir kitos. Bendraujant geriausia naudoti paralelines transakcijas, vengti susikertančių, paslėptų, žeminančių kitą žmogų, svarbu išmokti greitai atskirti, kokios ego būsenos yra kitas asmuo, drąsiai atsakinėti paraleline transakcija, kad bendravimas tęstųsi ir plėtotųsi. Transakcinė analizė nagrinėja žmogaus sensorinės stimuliacijos (poreikis susijęs su fiziniu artumu), pripažinimo, laiko struktūravimo (kartu su kitais žmonėmis praleidžiamo laiko numatymas) poreikį. Pabrėžia, kad kiekvienas žmogus pasąmonėje turi savo gyvenimo planą, vadinamąjį gyvenimo scenarijų (jis formuojasi ankstyvoje vaikystėje ir nuolat vykdomas kaip tėvų programa ir atsakas į ją), pasirenka psichologinę poziciją – sveikos asmenybės (priimančios, realiai vertinančios save ir kitą), save nuvertinančios ir kitus pervertinančios (reiškiasi depresija, savęs žeminimu), save iškeliančios (būdinga dominavimas, tobulumo siekimas, kitų kaltinimas), save ir kitus nuvertinančios (reiškiasi beviltiškumu, nepasitikėjimu kitais). Psichoterapijoje transakcinės analizės tikslas – išmokyti žmogų gyventi realizuojant save ir būti laimingam besikeičiančiame pasaulyje. Taikoma diagnozuojant ir gydant psichologinius sutrikimus.
Transakcinę analizę 20 a. 6 dešimtmetyje sukūrė E. Berne’as (Jungtinės Amerikos Valstijos). Iš pradžių tradicinės psichoterapijos atstovai nepripažino transakcinės analizės, nes ji nukrypo nuo S. Freudo teorijų. Dėl taikomų sąvokų ir žmogaus psichikos nesudėtingo modelio daugelį transakcinės analizės terminų ir sąvokų, kaip atskirų psichoterapijos metodų dalį, priėmė terapeutai praktikai. 1964 Jungtinėse Amerikos Valstijose įkurta Tarptautinė transakcinės analizės asociacija.