trečiafròntininkai, 20 a. 3 dešimtmečio pabaigos–4 dešimtmečio pradžios kairiosios orientacijos lietuvių rašytojų avangardistinis sambūris. 1930–31 leido žurnalą Trečias frontas. Grupės organizatoriai ir pagrindiniai dalyviai buvo jauni rašytojai K. Boruta, A. Venclova, K. Korsakas, J. Šimkus, P. Cvirka, B. Raila. Kiek vėliau į grupę įsitraukė S. Nėris, V. Drazdauskas. Artimi grupei buvo rašytojai K. Jakubėnas, Butkų Juzė, A. Biliūnas, J. Būtėnas, P. Čiurlys, P. Morkūnas, dailininkai A. Gudaitis, T. Kulakauskas, teatralas J. Grybauskas. Trečiafrontininkai atsirado dėl nepasitenkinimo Lietuvos visuomeniniu gyvenimu (autokratinio režimo, stiprėjančios ideologinės diferenciacijos), žymių Europos intelektualų antinacistinio apsisprendimo, simpatijų socializmui. Trečiafrontininkai kritikavo oficialiąją ideologiją, klerikalizmą ir tuometinį literatūros sąstingį, ieškojo naujų meno ir literatūros kelių, skelbėsi esą trečiosios kartos atstovai, nes ateiną po simbolizmo atstovų ir keturvėjininkų, siekė nustelbti Keturių vėjų šlovę ir atsiriboti nuo jų, bet manifestas Mes pasiryžom dar gana keturvėjiškas. Trečiafrontininkai propagavo aktyvizmą (aktyvų kūrėjo dalyvavimą visuomenės gyvenime; buvo pasivadinę aktyvistų kolektyvu) ir naują literatūros metodą – neorealizmą (realizmo, ekspresionizmo ir futurizmo sintezę). Ieškodami originalios meninės raiškos trečiafrontininkai nemažai eksperimentavo. Sambūriui poveikį darė vokiečių ekspresionizmas, rusų konstruktyvizmas. Vėliau trečiafrontininkai atsisakė stichinio maištingumo, berno kulto, avangardistinių formos eksperimentų ir pasuko vadinamosios proletarinės literatūros link. Trečiafrontininkų suproletarėjimą, susiaurintą literatūros uždavinių supratimą rodo jų deklaracijos bei kūryba (A. Venclovos, B. Railos, P. Cvirkos, S. Nėries eilėraščiai). Modernistinį pasaulėvaizdį trečiafrontininkai iškeitė į marksistine ideologija grindžiamą politinę agitaciją ir realistinį vaizdavimą. Siekė internacionalinio konteksto, spausdino nemažai vertimų ir informacijų iš užsienio literatūros, ieškojo bendraminčių kituose kraštuose (palaikė ryšius su latviais), bandė įstoti į Tarptautinį revoliucinių rašytojų susivienijimą. Bendravo su darbininkais, ieškojo ryšių su Lietuvos komunistų partija, bet nesiekė sugriauti Lietuvos valstybingumo ir įvesti komunistinės diktatūros. Trečiafrontininkų sambūrį išardė ne tiek Lietuvos valdžios, kiek komunistų partijos veiksmai: trečiafrontininkų atstovais nepasitikėta, siekta grupę paimti griežton komunistų kontrolėn arba visiškai dezorganizuoti. Idėjinis angažavimasis trečiafrontininkams (išskyrus K. Borutą, B. Railą) vėliau atvedė į pirmąsias sovietinės literatūros kūrėjų gretas. Sovietinės okupacijos metais trečiafrontininkų sambūris literatūrologijoje buvo sureikšmintas kaip vienintelis teisingas prieškario menininkų kelias, gerokai perdėtas ir jo poveikis lietuvių literatūros raidai.
996