Trečiàsis pasáulis, pasaulio valstybės, nepriklausančios ekonomiškai išsivysčiusių šalių ir buvusio socialistinio bloko šalių grupėms. Trečiojo pasaulio šalims dažniausiai būdinga žemas gyvenimo lygis ir didelė socialinė nelygybė, plačiai paplitęs skurdas, didelis gimstamumas ir spartus gyventojų skaičiaus didėjimas, menkas gyventojų išsilavinimas ir didelis beraščių skaičius, trumpa vidutinė gyvenimo trukmė, ekonomikos priklausomybė nuo naudingųjų iškasenų ir (ar) žemės ūkio produkcijos eksporto, menka industrializacija, ribotas naujų technologijų taikymas, maža dalis pasaulio prekyboje, neišplėtota transporto ir socialinė infrastruktūra, dideli ekonominiai ir socialiniai skirtumai tarp pagrindinių miestų ir kitų šalies regionų, tradicinė socialinė sankloda, nestabili ir korumpuota vyriausybė, politinis nestabilumas šalies viduje ir tarptautiniuose santykiuose.
Trečiojo pasaulio terminą 1952 sukūrė A. Sauvy (Prancūzija) kaip analogiją trečiajam luomui per Prancūzijos revoliuciją. Filosofas F. Fanonas (Alžyras) 1961 veikale Vergai nužemintieji (Les damnés de la terre) Trečiąjį pasaulį prilygino kolonizuotam, neišsivysčiusiam pasauliui ir išpopuliarino Trečiojo pasaulio terminą pasauliniu mastu. Trečiojo pasaulio terminas daugiausia vartotas Šaltojo karo metais, kai didžiosios pasaulio valstybės buvo susiskirsčiusios į tarpusavyje konfrontuojančius karinius blokus (NATO ir Varšuvos sutarties šalys); taip vadintos tuose blokuose nedalyvavusios Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalys (Neprisijungusiosios šalys).
Kai kurių mokslininkų nuomone, Trečiojo pasaulio sąvoka prarado savo prasmę, pvz., 1992 politologas Ulrichas Menzelis (Vokietija) veikale Trečiojo pasaulio pabaiga (Das Ende der Dritten Welt) teigė, kad vadinamojo Antrojo pasaulio (t. y. socialistinio bloko šalių) nebėra, todėl nebegali būti ir Trečiojo pasaulio. 21 a. vietoj Trečiojo pasaulio termino plačiau vartojama besivystančių šalių sąvoka. Kai kurios šalys, kurios 20 a. antroje pusėje priklausė Trečiojo pasaulio valstybių kategorijai, dėl savo sparčios ekonominės plėtros tapo išsivysčiusiomis šalimis, pvz., Pietryčių Azijos naujosios industrinės valstybės, iš naftos gavybos ir eksporto labai praturtėję Bahreinas, Brunėjus, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kataras, Kuveitas. Labiausiai ekonomiškai atsilikusios Trečiojo pasaulio valstybės (silpnos ekonomikos šalys) dažnai vadinamos Ketvirtuoju pasauliu.
Trečiojo pasaulio valstybės; besivystančios šalys