trẽčiojo kẽlio teòrijos, socialdemokratinės ekonominės koncepcijos, kurios siekia vidurio kelio tarp liberaliojo kapitalizmo ir valstybinio socializmo. Pateikia rekomendacijas, kaip sukurti šių dviejų sistemų elementus derinančią ekonominę, socialinę ir politinę santvarką. Trečiojo kelio teorijų atstovai remia mišriosios ekonomikos plėtrą, politinį pliuralizmą, aktyvų ekonomikos valstybinį reguliavimą paskirstant išteklius, ginant samdomųjų darbuotojų interesus, derinant ekonominį efektyvumą ir socialinį teisingumą, suteikiant vienodas galimybes visiems visuomenės nariams be prievartinio privačios nuosavybės ir rinkos ekonominių santykių panaikinimo. Teigia, kad stiprinant valstybės socialinę politiką, indikatyvųjį (neprivalomą įmonėms ir kitiems ekonominiams subjektams, bet netiesiogiai skatinantį juos veikti taip, kad jų ekonominė veikla atitiktų vyriausybės nustatytus šalies ūkio plėtros tikslus) ekonominį planavimą, užkertant kelią monopolizmui, stiprinant profsąjungų dalyvavimą gamybos valdyme ir jų ekonominę ir politinę įtaką kapitalizmas taikiai transformuojasi į kokybiškai aukštesnį demokratinį socializmą. Pirmosios trečiojo kelio teorijos atsirado 19 a. 8–9 dešimtmečiais, plačiau paplito po II pasaulinio karo. Trečiojo kelio teorijų spektras labai platus, populiariausios – Vokietijos socialinio rinkos ūkio teorija, Švedų mokyklos skandinaviškasis gerovės valstybės modelis, leiborizmas (Leiboristų partijos ideologija) Didžiojoje Britanijoje, tautinio socializmo teorijos daugelyje Trečiojo pasaulio valstybių.
1305
trečiasis kelias; vidurio kelias