tremtis

tremts, bausmės forma, kai asmuo prievarta iškeldinamas iš jo gyvenamosios vietos draudžiant gyventi tam tikrose vietose (ištrėmimas) arba priverstinai apgyvendinamas tam tikroje vietoje (nutrėmimas). Tremiama šalies ribose arba už jos ribų (tokia tremties forma neatitinka tarptautinės teisės normų). Tremtis gali būti taikoma ir kaip teismo skiriama papildoma bausmė arba administracine tvarka skiriama priemonė užkirsti kelią nusikaltimui.

Istorija

Tremtimi buvo baudžiama nuo seniausių laikų – iš bendruomenės išvytas žmogus turėdavo mažiau galimybių išgyventi. Antikos laikais ir vėliau tremtis laikyta itin sunkia bausme, nes ištremtieji svetimoje šalyje gyvendavo neturėdami pilietinių teisių, viduriniais amžiais kiekvienas asmuo turėjo teisę su vadinamuoju banitu susidoroti. Daugiausia tremta politinius nusikaltėlius, t. p. už sunkius kriminalinius nusikaltimus. Naujaisiais laikais nutrėmimus į kolonijas vykdė Didžioji Britanija (iki 1776 į Šiaurės Ameriką, vėliau į Australiją), Prancūzija (į Prancūzijos Gvianą, Naująją Kaledoniją ir kitur), Italija (į Tripolitaniją) ir kitos šalys.

Rusijoje trėmimai įgijo didelį mastą 18 a. antroje pusėje, kolonizavus Sibirą. 19 a. į Sibirą ir Kaukazą nutremta dekabristų, petraševskininkų, 1830–31 sukilimo, 1863–64 sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje dalyvių, vėliau narodnikų ir socialdemokratų. Svarbiausios tremties vietos buvo Užbaikalė, Jakutsko sritis, Jenisiejaus, Irkutsko ir Tomsko gubernijos, Sachalinas (20 a. pradžioje Sibire iš viso buvo apie 300 000 tremtinių). SSRS tremtis naudota kaip priemonė susidoroti su politiniais priešininkais ir įbauginti gyventojus, 20 a. 4 dešimtmetyje susiformavus stalininiam totalitariniam režimui į atokius šalies regionus pradėta tremti tam tikras gyventojų grupes, net tautas, pirmiausia 1939–40 SSRS aneksuotų teritorijų gyventojus (deportacija). Nuo 7 dešimtmečio tremtis SSRS buvo taikoma daugiausia disidentams.

Lietuvoje

Nepriklausomoje Lietuvoje tremties bausmę numatė Ypatingieji valstybės apsaugos įstatai (1919). Tremtį, remdamiesi Valstybės saugumo departamento pateikta kaltinamąja medžiaga, skirdavo karo komendantai tam tikram laikui arba visam karo padėties laikotarpiui. Diduma tremtinių buvo komunistai, t. p. A. Smetonos autoritarinio režimo priešininkai.

Dažniausia buvo tremiama į kilimo vietą; politiškai nepatikimus asmenis buvo draudžiama tremti į Kauną, nepatartina – į Kauno apskritį. Ištremtasis gyveno griežtai prižiūrimas policijos, kas savaitę joje turėjo registruotis. Vėliau nuspręsta, kad nedidelėje valstybėje tremtis mažai veiksminga bausmė, kartais ji prisidėdavo prie revoliucinių idėjų plitimo naujose vietose. 1931 trėmimas apribotas (po 1936 daugiausia taikyta A. Smetonos autoritarinio režimo priešininkams; komunistus administracine tvarka nuo 1937 imta siųsti į priverčiamojo darbo stovyklas).

Iš viso 1919–40 ištremta 932 žmonės (kai kurie tremti po kelis kartus).

1940 06 15 SSRS okupavus Lietuvą prasidėjo ir po II pasaulinio karo tęsėsi masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai.