tribnas (lot. tribunus), senovės Romos pareigūnas. Iš pradžių tribūnas buvo tribos vadovas. 5 a. pr. Kr. iš jų atsirado kariniai ir liaudies (plebėjų) tribūnai.
Kariniai tribūnai
Vieni kariniai tribūnai (kilę iš senatorių ar raitelių luomo) keisdamiesi vadovavo legionams ar jų būriams (po 6 kiekviename legione). Šiuos tribūnus iš pradžių skyrė konsulai, nuo 362 pr. Kr. dalį tribūnų, nuo 207 pr. Kr. visus rinko tribų komicijos (liaudies susirinkimai). 444–367 pr. Kr. dar buvo karinių tribūnų, turinčių konsulo valdžią; jais būdavo plebėjai.
Liaudies tribūnai
Liaudies tribūnai buvo aukščiausieji pareigūnai (nuo 494 pr. Kr.), renkami iš plebėjų, turėjo teisę kištis į magistratų, sudarytų iš patricijų (išskyrus diktatorių ir cenzorių), ir senato veiklą, vetuoti jų nutarimus, siūlyti įstatymų projektus, šaukti liaudies susirinkimą ir senatą, pirmininkauti jų posėdžiuose, skirti areštą ar baudą piliečiams ir pareigūnams (sudarė 2 ar 4, kartais 5, vėliau 10 asmenų kolegiją, renkamą plebėjų 1 metų laikotarpiui). Liaudies tribūnai turėjo asmens neliečiamybės teisę, negalėjo išvykti iš Romos ilgiau nei parai ir turėjo nuolat laikyti savo namų duris atviras piliečiams, kuriems reikėjo apsaugos.
3–1 a. pr. Kr. liaudies tribūnai (Flaminijus, Saturninas, broliai Grakchai ir kiti) dažnai buvo pagrindiniai agrarinių įstatymų ir demokratinių pertvarkymų iniciatoriai. Imperijos laikotarpiu ši pareigybė formaliai išliko, bet jos funkcijos perėjo imperatoriui.
-Kariniai tribūnai; -Liaudies tribūnai