Trideñto susirinkmas, devynioliktasis visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas, vykęs su pertraukomis 1545–47 ir 1555–63 Tridente (dabar Trento, Italija) bei 1547–49 Bolonijoje. Sušaukė popiežius Pauliaus III siekdamas panaikinti reformacijos padarinius. Iš naujo susistemino katalikybės doktriną, peržiūrėjo bažnytinės drausmės, moralės postulatus, pabrėžė protestantizmo ginčijamus klausimus.
Patvirtino gimtosios nuodėmės, skaistyklos dogmas, 7 sakramentus, transsubstanciaciją (duonos ir vyno substancijos, arba dvasinės esmės, perkeitimą į Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo substanciją Eucharistijos metu), atlaidų reikalingumą, šventųjų, jų relikvijų ir paveikslų gerbimą, Mišių aukojimą lotynų kalba ir patikslino aukojamąją Mišių prasmę, Bažnyčios susirinkimų pavaldumą popiežiui. Atmetė protestantų siūlomą mokymą apie nuteisinimą tikėjimu. Apaštalinę Tradiciją patvirtino kaip kitą (greta Biblijos) Apreiškimo šaltinį; tuo atsiribojo nuo protestantų, pripažįstančių vienintelį Apreiškimo šaltinį Šventajį Raštą (lotynų kalba – sola Scriptura).
Tridento susirinkimas
Reformavo bažnytinę struktūrą, nustatė, kad aukštieji bažnytiniai hierarchai turi nuolat gyventi savo vyskupijoje, uždraudė vienu metu valdyti kelias vyskupijas, patvirtino diecezinių ir provincijų sinodų būtinumą, vyskupijų lankymą, vizitą į Vatikaną (kas 4 metai) ad limina (prie apaštalų Petro ir Pauliaus kapų), vienuolijų reformą. Pabrėžė kunigų teologinio išsilavinimo ir celibato būtinumą, reglamentavo jų gyvenimo būdą.
Pagal Tridento susirinkimo nutarimus buvo parengtas tikybos išpažinimas (1564), Romos katekizmas (1566), Draudžiamųjų knygų sąrašas („Index librorum prohibitorum“ 1564), Vulgata patvirtinta kaip oficialus, autentiškas ir vienintelis teisingas Biblijos tekstas.
Įsigaliojus Tridento susirinkimo nutarimams (1564 patvirtino popiežius Pijus IV bule Benedictus Deus) prasidėjo kontrreformacija. Kai kurie Tridento susirinkimo nutarimai buvo peržiūrėti Vatikano II susirinkime (1962–65): nutarta Mišias švęsti gimtąja kalba, liturgijoje panaudoti vietos papročius, Bažnyčios reikalams daugiau naudoti spaudą, televiziją, radiją, siekti vienybės su kitomis krikščionių Bažnyčiomis, bendradarbiauti su kitų religijų išpažinėjais bei netikinčiaisiais.