Tròjos kãras, achajų (graikų) karalysčių karas su Trojos karalyste. Pagal antikos tradiciją vyko apie 1194–84 pr. Kr., pagal dabartinių mokslo tyrimų duomenis – apie 1260–1180 prieš Kristų. Minimas Homero poemose Iliada ir Odisėja, kikliniuose epuose. Trojos karas kilęs dėl to, kad Trojos karalaitis Paris pagrobęs Spartos karaliaus Menelajo žmoną Helenę. Menelajas ir jo brolis Agamemnonas (išrinktas vyriausiuoju vadu), pasikvietę į pagalbą kitus achajų karalius, su dideliu laivynu nuplaukė prie Troados krantų ir apsiautė Troją. Žygyje dalyvavo Achilas, Ajantas Oileidas, Ajantas Telamonidas, Filoktetas, Odisėjas, kiti graikų didvyriai. Apsupę Troją achajai siūlę karaliui Priamui grąžinti Helenę, bet trojiečiai nesutikę.
Tetidė įteikia savo sūnui Achilui Hefaisto nukaltus ginklus (juodafigūrė keramika, 6 a. pr. Kr., Luvras Paryžiuje)
Per vieną puolimą trojiečiams vadovaujantis Priamo sūnus Hektoras nužudė Achilo šarvais apsirengusį jo draugą Patroklą. Keršydamas Achilas nukovė daug priešų, t. p. patį Hektorą, vėliau ir Priamo sąjungininkus – amazonių karalienę Pentesilėją ir Etiopijos karalių Memnoną. Filoktetas mūšyje nukovė Parį. Po 10 metų trukusios apsiausties achajai apgaule (Trojos arklys) Troją pagaliau užėmė. Visi jos vyrai žuvo, išskyrus Enėją, kuris su artimaisiais pasuko Italijos link. Mituose apie Trojos karą minimų vietų archeologiniai kasinėjimai patvirtino 13 a. pr. Kr. antroje pusėje–12 a. pr. Kr. pradžioje čia vykus achajų ir Mažosios Azijos šiaurės vakarų dalies gyventojų karinį susidūrimą. Trojos karas sietinas su achajų genčių migracija į Mažąją Aziją.
Menelajas ir Merionas laiko žuvusio Patroklo kūną; iš dešinės (su skydu) – Odisėjas (2 a. pr. Kr. etruskų reljefas, Nacionalinis archeologijos muziejus Florencijoje)