tùlpė (Tulipa), lelijinių (Liliaceae) šeimos augalų gentis. Žinoma apie 100 rūšių. Savaime auga Pietų Europoje, Azijos pietvakariuose, Šiaurės Afrikoje. Daugiametis svogūninis augalas. Užauga 15–50 cm (kartais iki 80 cm) aukščio. Svogūnas dažniausiai apie 3 cm skersmens, kiaušiniškas. Stiebas status, apvalus, lancetiškas. Lapai pailgai lancetiški arba lancetiški, 3–5 cm pločio.
Žiedai dideli, pavieniai arba po kelis ant stiebo, tuščiaviduriai arba pilnaviduriai, įvairių spalvų ir atspalvių, kartais kvepia. Žydi pavasarį. Vaisius – tribriaunė dėžutė. Dauginama sėklomis ir svogūnais. Yra išvesta daug dekoratyvinių veislių. Pagal žydėjimo laiką, žiedų formą, spalvą tulpės klasifikuojamos į 15 sodinių grupių, pvz., ankstyvosios, vidutinio ankstyvumo, vėlyvosios, Darwino hibridinės, lelijažiedės, bijūninės, papūginės. Dažnesnės: darželinė tulpė (Tulipa gesneriana), girinė tulpė (Tulipa sylvestris), vėlyvoji tulpė (Tulipa tarda), ankstyvoji tulpė (Tulipa praecox). Nors šios svogūninės gėlės yra glaudžiai siejamos su Olandija, tulpės pirmą kartą buvo pradėtos auginti Turkijoje. Tulpė yra nacionalinė Turkijos gėlė.
tulpių žydėjimas Burbiškio dvaro teritorijoje
girinė tulpė
Šie dekoratyviniai augalai neįtikėtinai populiarūs tapo Europoje maždaug 16 amžiuje. Šis laikotarpis netgi vadinamas tulpių manijos laikotarpiu. Anot istorijos šaltinių, į Europą tulpės atkeliavo iš senovės Persijos. Olandijoje tulpės įgijo aukso vertę, t. y. vos už kelis tulpių svogūnėlius senais laikais Amsterdame buvo galima įsigyti namą. Ir šiandien Olandija dažnai vadinama tulpių karalyste. Manoma, kad nuo tulpių introdukavimo į Europą pradžios išvesta apie 10–12 tūkstančių veislių. Lietuvoje tulpės žinomos ir auginamos nuo seno. Išsamių žinių apie šiuos augalus atsirado jau 18 a. pabaigoje. Garsaus Vilniaus krašto sodininko J. Strumilos išleistame veikale Šiaurės sodai (Ogrody pólnocne 1820) yra didelis skyrius apie tulpes, rašoma apie jų auginimą ir pražydinimą.
darželinė tulpė
tulpės Vilniaus universiteto botanikos sode (Vingis)