Tunso istòrija

Ikiistoriniai ir senovės laikai

Dabartinio Tuniso teritorijoje žmonių protėviai apsigyveno prieš 200 tūkstantmečių. Išliko paleolito laikų (35 000–10 000 pr. Kr.) Kapsos kultūros paminklų. 4–2 tūkstantmetyje pr. Kr. jau buvo išplėtota žemdirbystė, gyvulininkystė, atsirado sutvirtintų gyvenviečių. 12 a. pr. Kr. pakrantėje pradėjo kurti kolonijas graikai, vėliau finikiečiai. Paplito pūnų kalba ir Rytų religiniai kultai. Finikiečių įkurta Kartagina tapo galinga valstybe. Po Pūnų karų (264–146 pr. Kr.) ji žlugo, šalis atiteko romėnams ir buvo prijungta prie Afrikos provincijos. Jiems valdant (146 pr. Kr.– 439 po Kr.) intensyviai plėtojosi žemdirbystė (ir drėkinamoji), miestai, prekyba, amatai. Vyko visuomenės romanizacija. 1 a. po Kr. pradėjo plisti krikščionybė, iki 4 a. ji išstūmė kitas religijas. Padedami berberų 439 šalį užgrobė vandalai.

Romos laikų Kartaginos griuvėsiai

Viduriniai amžiai

534 dabartinis Tunisas atiteko Bizantijai. Nuo 647 čia pradėjo veržtis arabai. 670 jie įkūrė Kairuano miestą, kuris vėliau tapo islamo centru Šiaurės Afrikoje. 698 arabai užėmė Kartaginą ir 703 galutinai prijungė Tuniso žemes prie Kalifato; tai sustiprino tradicinius vietos gyventojų ryšius su Rytais ir islamo centrais. 7 a. pabaigoje–8 a. pradžioje dauguma vietos gyventojų perėmė islamą ir arabų kultūrą (galutinai suislamintas 15 a.). 800 Tunisas atsiskyrė nuo Kalifato ir tapo nepriklausoma valstybe, valdoma (iki 909) arabų Aglabidų dinastijos. 909 sukilę berberai šiitai sukūrė Fatimidų valdomą izmailitų valstybę (sostinė Kairuanas). 1048 berberų Ziridų dinastija, pasinaudojusi gyventojų nepasitenkinimu Fatimidais, sukūrė sunitų valstybę. Fatimidų ir Ziridų kova nuniokojo kraštą. 1160 Ziridus nuvertė Almohadai ir Tunisą prijungė prie savo valdų. Suirus Almohadų valstybei 1229–1574 Tunisą valdė vietinė Chafsidų dinastija. 1270 Chafsidai atrėmė kryžininkų puolimą. Vėl suklestėjo amatai, prekyba ir žemdirbystė. Į Tunisą kėlėsi per rekonkistą iš Pirėnų pusiasalio išvyti arabai. 1535 Tunisą užgrobė Ispanija ir pavertė savo protektoratu.

Ispanijos karalius Karolis V įžengia į Tunisą, 1535 (16 a. graviūra)

Osmanų laikai

Padedami Osmanų vietos gyventojai ispanus išvijo ir 1574 Tunisas tapo Osmanų imperijos dalimi. Osmanų valdžia Tunise buvo nominali. 1591 pradėjo valdyti Muradidų dinastijos dėjai, vėliau (1612–1702) jie tapo bėjais. Dėjai Chuseinidai (valdė 1705–1957) 1705 įkūrė savarankišką valstybę; Chuseinidai pripažino Osmanų sultonus tik kaip religinius vadovus. 18 a. pabaigoje jų valdomas Tunisas suklestėjo. 1830 sukurti pirmieji reguliariosios kariuomenės daliniai. Valdant Achmedui (1837–55) kariuomenė buvo sustiprinta, kuriamos valstybinės įmonės, pasaulietinės mokyklos, panaikinta vergija. Muchamedo laikais (1855–59) pradėta taikyti tanzimato principus. 1861 paskelbta pirmoji Tuniso konstitucija. Liberalias reformas siekta suderinti su vidurinių amžių arabų kultūra. Kariuomenės ir įmonių kūrimas, valdovo dvaro išlaikymas reikalavo didelių išlaidų. Pritrūkęs lėšų Tunisas nustojo mokėti užsienio skolas; 1867 bankrutavo. 1869 Tuniso finansai buvo perduoti Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Italijos tarptautinei kontrolei. Tunisas tapo Vakarų Europos valstybių (pirmiausia Prancūzijos) pusiau kolonija.

Prancūzijos protektorato laikai

1881 Prancūzija, pasinaudojusi neramumais, okupavo Tunisą ir primetė jam nelygiateisę Bardo sutartį. Pagal ją Tunise liko Prancūzijos kariuomenė, buvo paskirtas ministras rezidentas, bėjus Muchamedas III as Sadikas tapo nominaliu valdovu. 1883 Bardo sutartis buvo papildyta atskira konvencija; pagal ją Tunisas tapo Prancūzijos protektoratu. Valdžia atiteko Prancūzijos generaliniam rezidentui. Ilgainiui šalyje apsigyveno daug europiečių (1881 – apie 19 000, 1921 – 156 000). Kolonijinė valdžia neskatino vietos verslo. Ūkyje įsigalėjo prancūzų verslininkų bendrovės. Greta tradicinio ekonomikos sektoriaus klostėsi kapitalistinis. Pamažu pradėjo formuotis ir vakarietiško tipo vietos buržuazija – prekybininkų ir verslininkų sluoksnis, kuris daugiausia reiškėsi apdirbamojoje pramonėje ir buvo užsienio bendrovių bei vietos gyventojų tarpininkas. 19 a. pabaigoje sustiprėjo vietos gyventojų nacionalinio išsivadavimo judėjimas. 20 a. pirmoje pusėje jam vadovavo jaunatunisiečiai. 1920 jie įkūrė Dustūro partiją, kuri 1934 suskilo; susikūrė islamo tradicijomis besiremianti partija Senasis Dustūras (gyvavo iki 1957) ir pasaulietinės valstybės sukūrimo siekianti partija Naujasis Dustūras (nuo 1964 Socialistinė Dustūro partija); vadovas H. Burgiba. Naujasis Dustūras pradėjo vadovauti nacionalinio išsivadavimo kovai. 1938 Prancūzijos valdžia šią partiją uždraudė, suėmė H. Burgibą. 1940–42 Tunisą valdė Prancūzijos Vichy režimas, 1942–43 buvo okupavusi Italija ir Vokietija. Po II pasaulinio karo sustiprėjusiai nacionalinio išsivadavimo kovai toliau vadovavo Naujasis Dustūras ir su ja bendradarbiaujanti Visuotinė Tuniso darbo sąjunga (įkurta 1946). Kovai su Prancūzijos kolonijine valdžia kūrėsi partizanų būriai. Nacionalinis išsivadavimas ypač sustiprėjo po to, kai 1952 Naujojo Dustūro iniciatyva partizanų būriai susivienijo į Tuniso išsivadavimo armiją. Naujojo Dustūro vadovai atsisakė vesti derybas su Prancūzija dėl ribotų vidaus reformų. 1954 07 31 Prancūzija suteikė Tunisui autonomiją. 1955 06 03 Tunisas ir Prancūzija pasirašė sutartį, kuria šalies valdymą perėmė nacionalinė vyriausybė (įėjo ir Naujojo Dustūro atstovai). Nutraukta ginkluota kova, legalizuotos politinės partijos, panaikinta karo padėtis, amnestuoti politiniai kaliniai.

tunisiečiai sveikina į Tunisą sugrįžusį H. Burgibą (1955 06 01)

Nepriklausomybės laikai

1956 03 20 Prancūzija pripažino Tuniso nepriklausomybę. Jo vadovu tapo bėjus Muchamedas Laminas. 1956 03 25 įvyko Nacionalinio Steigiamojo Susirinkimo rinkimai, juos laimėjo Naujasis Dustūras; 1956 04 jo lyderis H. Burgiba sudarė naują vyriausybę ir tapo jos vadovu. Pertvarkytas centrinės ir vietos valdžios aparatas, sukurta kariuomenė ir policija, moterims suteikta rinkimų teisė, priimtas civilinis ir kiti kodeksai, įvykdyta teismų reforma. 1957 07 25 panaikinta monarchija ir paskelbta respublika; prezidentu (pirmuoju) išrinktas H. Burgiba. 1959 07 01 priimta nauja konstitucija, kuri išplėtė prezidento teises, islamą paskelbė valstybine religija, uždraudė poligamiją. Tuniso valdžia stiprino ekonominę nepriklausomybę nuo Prancūzijos, valstybinį sektorių. Nacionalizuota kasybos ir energetikos įmonės, kurių dauguma priklausė užsienio (daugiausia prancūzų) kapitalui, buvusio bėjaus šeimos žemė, nustatytas maksimalus žemės valdos dydis, buvo išperkama žemė iš prancūzų kolonistų, dalis jos išdalyta valstiečiams. Valstybė pradėjo kontroliuoti užsienio prekybos įmones, bankus, geležinkelius, kitas transporto įmones, skatinti vietos verslininkus ir prekybininkus. Tuniso vyriausybė palaikė alžyriečių išsivaduojamąją kovą, rėmė pabėgėlius. Pradėtos derybos su Prancūzija dėl jos kariuomenės galutinio išvedimo (išvesta 1963). Šalyje faktiškai įsigalėjo vienpartinė politinė sistema (1964 H. Burgiba be konkurencijos buvo perrinktas prezidentu). 1962 pradėtos vadinamojo dustūriškojo socializmo reformos. Vykdyta žemės ūkio kooperacija, pramonės ir prekybos šakose toliau stiprintas valstybinis sektorius, ribota užsienio bendrovių veikla, galutinai konfiskuotos prancūzų kolonistų žemės. Prievartinė žemės ūkio kooperacija sukėlė valstiečių nepasitenkinimą. Padėtį dar labiau sunkino neefektyvus valstybinių įmonių darbas.

7 dešimtmečio pabaigoje Dustūro vadovybėje įsigalėjo liberalesnių pažiūrų politikai. Sudarytos palankesnės sąlygos vidaus ir užsienio kapitalui. 1975 H. Burgiba paskirtas prezidentu iki gyvos galvos. 1979–90 Tuniso sostinė Tunisas buvo Arabų lygos būstinė. 9 dešimtmečio pradžioje H. Burgiba leido veikti daugumai kitų politinių partijų (išskyrus religines), paleido didžiąją dalį politinių kalinių. 1987 11 H. Burgiba nuo valdžios nušalintas dėl prastos sveikatos, ministras pirmininkas Z. el A. Ben Ali paskirtas laikinai eiti Tuniso prezidento pareigas. 1987 pabaigoje Z. el A. Ben Ali išrinktas Dustūro partijos generaliniu sekretoriumi, 1988 (ją pertvarkius) – pirmininku, 1989 – ir Tuniso prezidentu (1995, 1999, 2004, 2009 perrinktas). Naujasis režimas iš esmės tęsė H. Burgibos politiką. Valdžią išsaugojo Dustūro partija. 1996 užmegzti diplomatiniai santykiai su Izraeliu. Tuniso vyriausybė daug rūpinosi turizmo plėtote, bet nepajėgė išspręsti nedarbo (ypač jaunimo), dalies visuomenės skurdo, korupcijos problemų, garantuoti žmogaus teisių. Valstybiniame aparate ir svarbiausiose ūkio šakose įsitvirtino prezidento Z. el A. Ben Ali šeima ir jai artimi asmenys.

2010 12 Tunise prasidėję masiniai neramumai peraugo į revoliuciją ir davė pradžią Arabų pavasariui; 2011 01 prezidentas Z. el A. Ben Ali pabėgo į užsienį. Per revoliuciją žuvo apie 220 žmonių. Sudaryta laikinoji vyriausybė. 2011 10 išrinktas Nacionalinis Steigiamasis Susirinkimas; jame islamistinės pakraipos Atgimimo partija gavo 89, kairiojo centro partija Respublikinis kongresas – 29 vietas (iš 217). 2011–14 Tuniso prezidentas buvo Respublikos kongreso vadovas M. Marzuki.

Opozicijos veikėjų Šokri Belaido (2013 02) ir Mohamedo Brahmi (2013 07) nužudymas sukėlė smurtinius protestus ir politinę krizę. Lemiamą reikšmę sprendžiant šią krizę turėjo 2013 įkurta keturių visuomeninių organizacijų grupė Tuniso visuomeninio dialogo kvartetas. Ji inicijavo valdančiųjų ir opozicinių partijų derybas, tai leido išvengti pilietinio karo, sudaryti naują vyriausybę ir pereiti prie demokratinio valdymo: 2014 priimta nauja Konstitucija, surengti parlamento ir prezidento rinkimai. Prezidentu 2014 išrinktas Bedži Kaidas Es Sebsi (mirė besibaigiant kadencijai), 2019 09 – nepriklausomas kandidatas, konservatyvių pažiūrų teisės profesorius Kaisas Saiedas.

Užsienio politikoje Tunisas orientuojasi į Europos Sąjungos ir arabų šalis.

Jungtinių Tautų (1954), Arabų lygos (1958), Afrikos Sąjungos (1963) narys, Europos ekonominės bendrijos asocijuotasis (1969) narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1992.

470

2271

Tunisas

Tuniso gamta

Tuniso gyventojai

Tuniso konstitucinė santvarka

Tuniso partijos ir profsąjungos

Tuniso ginkluotosios pajėgos

Tuniso ūkis

Tuniso švietimas

Tuniso literatūra

Tuniso architektūra

Tuniso dailė

Tuniso žiniasklaida

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką