Tukijos istòrija
Ikiistoriniai laikai
Dabartinės Turkijos teritorijoje žmonės apsigyveno paleolite. Aštuntame–penktame tūkstantmetyje prieš Kristų kai kuriose vietose jau buvo verčiamasi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų pradėta gaminti vario ir bronzos dirbinius. Bronzos amžiuje (trečias–antras tūkstantmetis prieš Kristų) didžioji Mažosios Azijos dalis pateko į Rytų, pietvakarių dalis – į Kretos‑Mikėnų kultūros įtaką.
Hetitų valstybės sostinės Hatušo gynybinės sienos Liūtų vartai (apie 16 a. pr. Kr.)
Senovės laikai
Trojos griuvėsiai (ties dabartiniu Hisarlıko kaimu, netoli Dardanelų ir Egėjo jūros)
Antro tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje dabartinės Turkijos teritorijoje pradėjo kurtis valstybiniai junginiai. 18 a. pr. Kr. susikūrė Hetitų karalystė. Apie 1200 pr. Kr. Mažosios Azijos pakrantėje palei Egėjo jūrą atsirado graikų, jie čia kūrė savo kolonijas (antikinės kolonijos). 6 a. pr. Kr. kraštą užkariavo Persija, 334–331 pr. Kr. – Makedonija. Jai suirus 301 pr. Kr. didžioji dalis dabartinės Turkijos teritorijos atiteko Seleukidų valstybei. Silpstant Seleukidų valstybei 3–2 a. pr. Kr. dalyje jos žemių susikūrė Ponto, Kapadokijos, Bitinijos, Pergamo valstybės. 133 pr. Kr.–17 po Kr. jas užvaldė Romos imperija. 1–2 a. paplito krikščionybė. 326–330 pastatytas Konstantinopolis (dabar Stambulas), į kurį 330 iš Romos perkelta imperijos sostinė. 395 Romos imperija suskilo į 2 dalis: Vakarų ir Rytų (šios pagrindą sudarė dabartinės Turkijos teritorija). 476 Vakarų Romos imperija žlugo, Rytų išliko (Bizantija).
Celso biblioteka Efese (Mažosios Azijos vakarų pakrantėje, prie Selçuko gyvenvietės; 2 a.)
Viduriniai amžiai
7 a. viduryje dabartinės Turkijos pietryčių dalį užkariavo arabai (pradėjo plisti islamas), 11 a. didžiąją dalį – turkai seldžiukai. 1077 turkai seldžiukai Mažojoje Azijoje įkūrė Konijos sultonatą. 1307 iš jo susikūrė kelios valstybėlės. Viena jų –Osmano I (iš čia Osmanų dinastijos pavadinimas) valdoma kunigaikštystė (gyvavusi dabartinės Turkijos šiaurės vakaruose) – tapo 14 a. pradžioje pradėjusios kurtis Osmanų valstybės branduoliu. Iki 14 a. vidurio Osmanai užėmė visas Bizantijos valdas Mažojoje Azijoje (1326 Bursą; 1326–65 valstybės sostinė) ir 14 a. antroje pusėje pradėjo ekspansiją į jos valdas Balkanų pusiasalyje. Užimtos žemės kolonizuotos iš Mažosios Azijos atkeltų turkų.
Šv. Sofijos soboras Konstantinopolyje (dabar Didžioji mečetė Stambule; 6–18 a.)
Mechmedas II Užkariautojas (aliejus, 1480, dailininkas Gentile Bellini, Nacionalinė portretų galerija Londone)
14 a. 7–9 dešimtmetyje turkai užėmė Adrianopolį (dabar Edirne; 1365–1453 sostinė). 15 a. pradžioje jie pradėjo rengtis Bizantijos sostinės – Konstantinopolio – šturmui. 1402 į Mažąją Aziją įsiveržė Vidurinės Azijos karvedys Timūras ir Ankaros mūšyje sumušė turkus. Osmanų valstybėje prasidėjo kelerius metus trukusi kova dėl valdžios. 1413 sultonu tapęs Mechmedas I (valdė iki 1421) atkūrė buvusią valstybės galybę. 15 a. antroje pusėje prasidėjo naujas turkų užkariavimų laikotarpis. Turkai iš visų pusių apsupo Bizantiją, kurios teritorija iš esmės apsiribojo Konstantinopolio miestu. 1453 05 29 sultonas Mechmedas II Užkariautojas (valdė 1444 ir 1451–81), sutelkęs 200 000 kareivių kariuomenę, po 2 mėn. apgulties užėmė Konstantinopolį, pavadino jį Stambulu ir perkėlė į jį savo sostinę. Užėmę Konstantinopolį turkai įgijo svarbų strateginį punktą Vakarų Azijoje ir Pietryčių Europoje.
Selimas I Rūstusis (16 a. antros pusės miniatiūra, dailininkas Naḳḳāş Osmānas, Topkapi rūmų biblioteka Stambule)
Osmanų valstybė tapo imperija (Osmanų imperija). Osmanų valdos labiausiai išsiplėtė valdant Selimui I Rūsčiajam (1512–20) ir jo sūnui Siuleimanui I (1520–66). 1529 jie nesėkmingai mėgino užimti Vieną (Austrijos–Turkijos karai). 16 a. viduryje Osmanų imperijai priklausė apie 8 mln. km2 žemių Europoje, Afrikoje, Azijoje. Jos laivynas kontroliavo beveik visą Viduržemio jūrą. Osmanų valstybės ekspansija kėlė gretimų valstybių, ypač Vidurio Europos, nerimą ir skatino jas vienytis. Kai kurios Vakarų Europos valstybės, siekdamos pasinaudoti Turkijos galia, sudarinėjo su ja sąjungas (1536 Prancūzijos karalius Pranciškus I). Su Prancūzija buvo sudaryta ir sutartis (vadinamoji kapituliacija), kuri suteikė prancūzams prekybos, teisinių ir konsulinių lengvatų visoje Osmanų imperijoje. Kapituliacija iš pradžių reiškėsi lengvatomis ir rodė Osmanų viršenybę, vėliau, jiems silpstant, pasidarė užsieniečių privilegija.
17 a. pradžioje Osmanų valdoms priartėjus prie Abiejų Tautų Respublikos, prasidėjo Lenkijos–Lietuvos ir Turkijos karai. Osmanai iš pradžių kitų tautų atžvilgiu laikėsi tolerantiškos politikos; priėmę islamą kitataučiai galėjo užimti aukščiausius postus. Valstybės vadovas buvo sultonas, kurio valdžią ribojo tik Korano ir islamo teisės (šariato) nuostatos. Šalia jo veikė divanas (taryba), kurią sudarė aukščiausieji valstybės pareigūnai. Vyriausybei vadovavo didysis viziris. Imperijos teritorija buvo padalyta į vilajetus (sritis), kurias valdė pašos. Kai kurias sritis (pvz., Krymo chanatą, Moldaviją) vasalų teisėmis valdė įvairios vietos dinastijos arba Osmanų statytiniai. Osmanų valdžia rėmėsi kariuomene, kurios pagrindą sudarė janyčarų (reguliariųjų pėstininkų) korpusas (įkurtas 1362 ar 1363). Jis buvo renkamas iš krikščionių ir kitų neturkų kilmės jaunuolių, priverstų priimti islamą; nuo 16 a. į jį buvo priimami ir turkai.
Siuleimanas Puikusis ir jo kariuomenė (16 a. miniatiūra)
turkų janyčaras (piešinys, apie 1479, dailininkas Gentile Bellini, Britų muziejus Londone)
Kavaleristais tarnavo sipahiai, jie iš sultono už tarnybą iš valstybės fondo gaudavo žemės valdų. Eidami į karo tarnybą jie privalėjo atsivesti ir tam tikrą skaičių už savo lėšas apginkluotų raitelių. Didelė reikšmė buvo teikiama artilerijai ir karo laivynui.
Naujieji laikai
Osmanų valstybės krizės požymiai išryškėjo 16 amžiuje. Atradus jūrų kelią į Rytus aplink Afriką smuko ir prekybos kelių, einančių per Osmanų valstybės žemes, reikšmė. 1683, turkams apgulus Vieną, juos sumušė pagelbėti Austrijai atskubėjusi Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė (Vienos mūšis). Per 1684–99 karą Šventosios lygos (priklausė Austrija, Abiejų Tautų Respublika, Venecija, Rusija) kariuomenė kelis kartus nugalėjo turkus (dar Rusijos–Turkijos karai).
Selimas III (aliejus, 19 a. pabaiga–20 a. pradžia, dailininkas Josephas Warnia‑Zarzecki, Peros muziejus Stambule)
Nuo 18 a. pabaigos Osmanų valdų Europoje, vėliau ir visos imperijos, likimas vis labiau ėmė priklausyti nuo Europos didžiųjų valstybių (Rytų klausimas). Imperijos silpnėjimas ir karinės nesėkmės kėlė Osmanų nerimą ir skatino pradėti reformas. Vienas pirmųjų jų ėmėsi sultonas Selimas III (valdė 1789–1807). Jis pradėjo naikinti karinių lenų sistemą, pertvarkė finansų institucijas, įsakė į turkų kalbą išversti europiečių (daugiausia prancūzų) karybos, matematikos ir kitų sričių veikalų. Padedant prancūzų karininkams Europos pavyzdžiu pradėta pertvarkyti kariuomenę; tam priešinosi konservatyviai nusiteikę visuomenės sluoksniai. Reformoms trukdė ir karai su Prancūzija (1798–1801) bei Rusija (1806–12). 1807 janyčarai Selimą III nuvertė. Sultonas Machmudas II (valdė 1808–39) toliau tęsė reformas. Jis likvidavo janyčarų korpusą, kūrė reguliarią kariuomenę, steigė europietiško pavyzdžio ministerijas, pasaulietines ir karo mokyklas, bet tai nesustabdė imperijos irimo.
19 a. pradžioje Egipto paša Muchamedas Alijus iš esmės tapo nepriklausomu valdovu. 1831–33 ir 1839–40 įvyko Egipto ir Osmanų imperijos karai; Osmanus nuo pralaimėjimo išgelbėjo šios valstybės suirimo nenorinčių Europos valstybių įsikišimas (Egipto krizės); tai dar labiau sustiprino Osmanų priklausomybę nuo jų. Mėgindami nusikratyti Europos valstybių politinės ir ekonominės įtakos Osmanai 1839 ėmėsi naujų reformų (Tanzimatas). 1839 sultonu tapęs Machmudo II sūnus Abdiulmedžidas I tęsė provakarietiškas reformas. Išleisti baudžiamieji ir prekybos kodeksai, pasaulietinių mokyklų steigimo, mokesčių sistemos atpirkimo ir kiti įstatymai. Bandyta sulyginti imperijos pavaldinių teises neatsižvelgiant į jų religiją ir tautybę. Per 1853–56 Krymo karą Osmanai sudarė koaliciją su Prancūzija, Didžiąja Britanija ir Sardinija, bet patyrė didelį pralaimėjimą prieš Rusiją. 1856 Paryžiaus taika buvo garantuota Osmanų imperijos sienų neliečiamybė, bet į šalies vidaus reikalus Europos valstybės kišosi ir toliau. 1861 spaudžiant Europos valstybėms suteikta autonomija Libanui. 19 a. 7 dešimtmetyje šalyje kilo konstitucinės santvarkos šalininkų Naujųjų Osmanų sąjūdis. 1876 su jais susijęs didysis viziris Midhat Paşa ir kiti vyriausybės nariai įvykdė valstybės perversmą, nuvertė sultoną Abdiulazizą ir į sostą pasodino Abdiulchamidą II (valdė 1876–1909). Tapęs sultonu Abdiulchamidas II patvirtino Naujųjų Osmanų vadovų parengtą konstituciją (paskelbta 1876). Įsitvirtinęs valdžioje 1877–78 jis represavo Naujųjų Osmanų vadus, paleido parlamentą (Medžlisą) ir įvedė despotišką režimą. Abdiulchamidas II žiauriai slopino bet kokį pasipriešinimą, kurstė religinę nesantaiką, surengė armėnų pogromus (armėnų genocidas Turkijoje). 1875 Bosnijoje ir Hercegovinoje prasidėjęs sukilimas greitai persimetė ir į kitas žemes. Į jį ryžosi įsikišti ir Rusija. 1877–78 karą su Rusija Osmanų imperija vėl pralaimėjo. 1878 Berlyno kongresas pripažino daugumos Balkanų tautų nepriklausomybę. 1878 Didžioji Britanija iš Osmanų gavo Kiprą. 1881 užsienio kreditoriai ėmė kontroliuoti Osmanų imperijos finansus. 1881 Prancūzija okupavo Tunisą, 1882 Didžioji Britanija – Egiptą.
19 a. pabaigoje Naujųjų Osmanų politinį sąjūdį tęsė jaunaturkiai, 1889 jie sukūrė pirmą slaptą organizaciją – Vienybės ir pažangos komitetą. Jaunaturkiai siekė suvienyti daugiatautę valstybę nepaisydami tautinių ir religinių skirtumų, įgyvendinti Europos pavyzdžio reformas, įvesti konstitucinę monarchiją. Remdamiesi karininkais 1908 jie surengė valstybės perversmą ir privertė sultoną pripažinti 1876 konstituciją, sušaukti parlamentą. 1909 Abdiulchamidas II buvo priverstas atsisakyti sosto. Parlamentas į jo vietą išrinko Mechmedą V (valdė 1909–18). Jaunaturkiai užėmė svarbius postus ir įsitvirtino valdžioje. Jie vykdė administracinę ir teisinę reformas, rūpinosi šalies industrializacija. Tautinių mažumų atžvilgiu laikėsi reakcinės politikos. Per 1911–12 Italijos–Turkijos karą Osmanų imperija neteko Libijos, per 1912–13 Balkanų karus – Albanijos, Makedonijos.
Turkijos parlamento sesija (1908–10)
Pralaimėjimai paskatino jaunaturkius įvesti šalyje diktatūrą: 1913–18 valdė triumviratas (Enver Paşa, M. Talat Paşa, Ahmedas Cemal Paşa). Jaunaturkiai palaikė panislamizmo ir pantiurkizmo idėjas. 19 a. pabaigos–20 a. pradžios įvykiai turėjo įtakos Osmanų imperijos suartėjimui su Vidurio Europos valstybėmis (Vokietija, Austrija‑Vengrija). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1914 10–11 Osmanų imperija jaunaturkių vadų iniciatyva įstojo į karą Centrinių valstybių sąjungos pusėje. 1914 12–1915 01 prie Sarakamişo turkų kariuomenė pralaimėjo Rusijos kariuomenei. 1915 02–1916 01 Dardanelų sąsiauryje Turkijos karinės pajėgos atrėmė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos puolimą (Dardanelų operacija). 1916 pirmoje pusėje Rusija užėmė Erzurumą, Trapezuntą ir kitus turkų miestus. 1916 Osmanų valdomuose arabų kraštuose prasidėjo sukilimai. 1917–18 Didžioji Britanija, padedama sukilėlių, užėmė Mesopotamiją, Palestiną, Siriją ir kitas žemes.
1918 03 Osmanų imperija ir Sovietų Rusija pasirašė paliaubas. Imperijai nesėkmingas karas labai sustiprino kai kurias joje gyvenančių tautų nepriklausomybės siekius, sukėlė turkų nacionalistines nuotaikas (per karą Osmanų valdžia Mažojoje Azijoje toliau tęsė masines krikščioniškų tautų – armėnų, asirų, graikų – žudynes) ir galutinai ją sužlugdė. 1918 10 30 Mudroso uoste (Lemno sala) Osmanų imperija su Antantės valstybių atstovais pasirašė paliaubas. Osmanų imperijai kapituliavus, jaunaturkių vadovaujama vyriausybė atsistatydino. Per karą žuvo apie 400 000 turkų kareivių. 1920 08 10 Antantė primetė sultono vyriausybei Sèvres’o taiką, kuri įteisino Osmanų imperijos (ir dalies turkų žemių) padalijimą.
Naujausieji laikai
paskutinis Osmanų sultonas Mechmedas VI (apie 1920)
Dalies turkų žemių okupacija ir Sèvres’o taikos sutarties sąlygos sukėlė visuomenės nepasitenkinimą, kuris vėliau išsiplėtė į nacionalinį judėjimą dėl valstybės savarankiškumo išsaugojimo (Kemalio revoliucija). Judėjimo vadovu tapo kariškių atstovas Mustafa Kemalis Paşa (nuo 1934 Atatürkas). Per 1919–22 karą su graikais turkai juos beveik visiškai išstūmė iš šalies (Graikijos–Turkijos karai). 1920 04 Ankaroje susirinko naujas parlamentas (senąjį išvaikė 1920 03 Stambulą okupavusi Antantės kariuomenė) – Didysis Nacionalinis Susirinkimas, kuris pasiskelbė vienintele teisėta Turkijos valdžia.
1921 sutartimis su Užkaukazės sovietinėmis respublikomis nustatyta šiaurės vakarų siena. 1922 11 01 panaikintas sultonatas. 1923 07 Lozanos taikos sutartimi atsisakyta Sèvres’o taikos ir nustatytos naujos Turkijos sienos (dabartinės); Turkija atgavo suverenitetą. 1923 10 29 parlamentas paskelbė ją respublika (Turkijos Respublika), Atatürką – prezidentu (faktiškai tapo diktatoriumi; valdė iki mirties 1938). 1923 įkurta provyriausybinė Liaudies respublikonų partija, Atatürkas ir jo šalininkai Vakarų Europos valstybių pavyzdžiu pradėjo šalies modernizaciją.
1924 03 panaikintas kalifatas. 1924 04 priimta nauja konstitucija, t. p. europietiško pavyzdžio civilinis, baudžiamasis ir prekybos kodeksai. Religija atskirta nuo valstybės – uždrausti religiniai teismai, mokyklos ir dervišų (elgetaujančių sufijų vienuolių) ordinai. Suaugusiems vyrams uždrausta nešioti tradicinius galvos apdangalus. 1927 įvestas europietiškas (Grigaliaus) kalendorius. 1928 arabiški rašmenys pakeisti lotyniškais. 1934 panaikinta daugpatystė, moterų teisės (po kelerių metų joms suteiktos ir rinkimų teisės) faktiškai buvo sulygintos su vyrų teisėmis, įvestos pavardės. 1937 konstitucijoje įtvirtintos kelios politinės nuostatos (pasaulietinis valstybės pobūdis, nacionalizmas, etatizmas, t. y. valstybinio kapitalizmo politika ir kita). Buvo slopinamas opozicinis ir tautinių mažumų judėjimas – numalšinti keli kurdų sukilimai (1925 ir kiti), sustiprinta jų rajonų kontrolė, kurdai oficialiai pavadinti kalnų turkais, uždrausta vartoti jų kalbą.
Atatürkas (ketvirtas iš dešinės pirmoje eilėje) su Turkijos diplomatiniu korpusu (1923)
Iki 4 dešimtmečio antros pusės Turkija stengėsi laikytis neutraliteto. 1932 ji įstojo į Tautų Sąjungą, 1934 prisijungė prie Balkanų Antantės. 1936 Montreux konferencija sustiprino Turkijos ir Juodosios jūros baseino valstybių saugumą ir teises nustatant sąsiaurių režimą. 1938 mirus Atatürkui Turkijos prezidentu ir Liaudies respublikonų partijos vadovu tapo I. İnönü (Atatürko bendražygis).
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Turkija sudarė sąjungą su Didžiąja Britanija ir Prancūzija, po Prancūzijos kapituliacijos 1940 pradėjo gerinti santykius su Vokietija ir 1941 pasirašė su ja draugystės ir nepuolimo sutartį. Vokietijai užpuolus SSRS Turkija paskelbė neutralitetą, bet teikė Vokietijai strategines medžiagas, leido jos ir Italijos karo laivams plaukioti savo sąsiauriais. Vokietijai pralaimint 1944 08 nutraukė su ja diplomatinius santykius, 1945 02 jai ir Japonijai paskelbė karą. 1945 Turkija su kitomis valstybėmis nugalėtojomis tapo Jungtinių Tautų įkūrėja.
Po karo šalyje kilo nepasitenkinimas Liaudies respublikonų partijos diktatūra, 1945 nuo jos atskilusi M. C. Bayaro ir A. Mendereso grupė privertė vyriausybę atsisakyti vienpartinės sistemos ir 1946 įkūrė opozicinę Demokratų partiją. Ji laimėjo 1950 parlamento rinkimus. Prezidentu tapo M. C. Bayaras. Naujoji vyriausybė (ministras pirmininkas A. Menderesas) ribojo valstybės įtaką ūkiui, skatino privačią iniciatyvą. Užsienio politikoje buvo tęsiama provakarietiška politika. 1949 Turkija tapo Europos Tarybos nare. 1952 įstojo į NATO, 1955 prisijungė prie Bagdado pakto (1959 pavadintas Centrine sutarties organizacija; CENTO), 1957 priėmė Eisenhowerio doktriną. Kairiųjų jėgų persekiojimas, nuolaidos radikaliųjų islamistų jėgoms sukėlė prieštaravimų visuomenėje, kariškių nepasitenkinimą; 1960 šalyje įvyko karinis perversmas (vadovas generolas C. Gürselis). Perversmininkai skelbėsi grįžtą prie Atatürko politikos principų. Demokratų partija buvo uždrausta, keli jos vadovai (ir A. Menderesas) nubausti mirties bausme. Valdžia atiteko Nacionalinės vienybės komitetui (pirmininkas generolas C. Gürselis). 1961 patvirtinta nauja konstitucija. Po 1961 rinkimų, kuriuos laimėjo Liaudies respublikonų partija, prezidentu tapo C. Gürselis (valdė iki 1965). Sudaryta civilinė vyriausybė (1961–65 kelių koalicinių vyriausybių vadovu 3 kartus buvo I. İnönü). Šalyje išliko daugiapartinė sistema. 1961 įkurta Teisingumo partija. Po Karibų krizės (1962) iš Turkijos buvo išvežtos Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) raketos. 1963 Turkija ir Europos ekonominė bendrija pasirašė sutartį, kuri numatė Turkijai galimybę įstoti į šią organizaciją.
1965 rinkimus laimėjo Teisingumo partija. Sudaryta vienos partijos vyriausybė (vadovas S. Demirelis). Naujoji vyriausybė šiek tiek pagerino santykius su komunistinėmis valstybėmis. 7 dešimtmečio pabaigoje sustiprėjo kurdų, siekiančių įkurti savo valstybę, ir kairiųjų organizacijų veikla. 1971 kariuomenės spaudžiama S. Demirelio vyriausybė atsistatydino, sudaryta Liaudies respublikonų partijos atstovo vadovaujama koalicinė vyriausybė. 1971 kai kuriuose šalies rajonuose įvesta karo padėtis. 1973 parlamento rinkimus laimėjo Liaudies respublikonų partija, nuo kurios atskilo dešinysis sparnas; 1974 sudaryta koalicinė vyriausybė (ministras pirmininkas B. Ecevitas). Vyriausybė bandė pradėti žemės reformą, liberalizuoti kasybos ir naftos pramonę. Nuo 6 dešimtmečio trunkantis Turkijos ginčas su Graikija dėl Kipro (nepriklausomas nuo 1960) 1974 sukėlė graikų nacionalistų maištą ir Turkijos kariuomenės intervenciją į salos šiaurinę dalį, kurioje 1975 įkurta Kipro turkų respublika. Santykius su Graikija dar labiau pablogino ginčai dėl Egėjo jūros žemyninio šelfo pasidalijimo ir naftos tame rajone paieškų. 1974 B. Ecevito vyriausybė dėl politinių prieštaravimų atsistatydino. Dėl Kipro krizės pablogėjo Turkijos santykiai su NATO šalimis (tarp jų ir JAV) – jos nutraukė Turkijai karinę pagalbą. Atsakydama į tai Turkija uždarė šalyje JAV karines bazes ir 1978 pasirašė su SSRS prekybos ir draugystės sutartis. 1979 12 SSRS kariuomenei įsiveržus į Afganistaną, Turkija atkūrė draugiškus santykius su JAV, Turkijoje vėl buvo įkurtos jų karinės bazės.
Ekonominė ir politinė krizė, kurią dar labiau paaštrino pasaulinė energetinė krizė, padidino nedarbą (maždaug iki 20 %), infliaciją (60–70 % per metus), pramonės nuosmukį, politinių grupuočių nesutarimus, vyriausybių kaitą, terorizmą. Anatolijos rytinėje dalyje vėl atgijo kurdų separatistinis judėjimas, šiitų ir sunitų nesutarimai, suaktyvėjo musulmonų fundamentalistų judėjimas. Padidėjo emigracija į Vakarų Europos šalis (daugiausia į Vokietijos Federacinę Respubliką). Iki 1980 Turkiją pakaitomis valdžiusios koalicinės S. Demirelio ir B. Ecevito vadovaujamos vyriausybės šių problemų nesugebėjo išspręsti.
1980 karinis perversmas (Ankara, 1980 09 15)
1980 pradžioje kariškiai reikalavo įvesti tvarką, bet padėtis negerėjo. Parlamentas dėl nesutarimų nepajegė išrinkti naujo prezidento. 1980 09 12 kariškiai sudarė Nacionalinio saugumo tarybą (vadovas generalinio štabo viršininkas generolas K. Evrenas) ir nuvertė S. Demirelio vadovaujamą vyriausybę. Parlamentas buvo paleistas, politinės partijos ir politinė veikla uždrausta. Prezidentu tapo generolas K. Evrenas. Remdamasi laikinąja konstitucija Nacionalinio saugumo taryba prezidentui perdavė beveik neribotą valdžią. Naujai valdžiai pavyko atkurti tvarką ir susidoroti su terorizmu. 1983 vėl leista kurti politines partijas ir surengti rinkimai į parlamentą, kuriuos laimėjo Tėvynės partija; ministru pirmininku tapo jos vadovas T. Özalas. Jam pavyko pagerinti šalies ekonominę padėtį, bet Vakaruose Turkija ir toliau buvo kritikuojama dėl žmogaus teisių pažeidimų, kurdų persekiojimo, Kipro problemos.
1984 marksistinė Kurdistano darbininkų partija (įkurta 1978), remiama SSRS, Anatalijos rytinėje dalyje pradėjo sukilimą, visoje Turkijos teritorijoje ėmė rengti teroristinius išpuolius. 1991, 1992, 1995, 1997 Turkijos karinės pajėgos surengė kelis puolimus prieš kurdus Šiaurės Irake.
1989 prezidentu išrinktas T. Özalas. Per Persijos įlankos karą (1990–91) Turkija pritarė JAV ir jos sąjungininkų karo veiksmams prieš Iraką, leido naudotis savo karinėmis bazėmis. 1993 mirus T. Özalui, prezidentu tapo centro dešiniosios Teisingojo kelio partijos (įkurta 1983) atstovas S. Demirelis, ministre pirmininke – T. Çiller. 1995 pirmalaikius parlamento rinkimus laimėjo musulmonų Gerovės partija, kuri 1996 su Teisingojo kelio partija sudarė koalicinę vyriausybę (vadovas N. Erbakanas). Dėl vidaus politikos nesėkmių N. Erbakanas 1997 kariškių buvo priverstas atsistatydinti. 1998 Gerovės partija apkaltinta siekiu sukurti islamo valstybę ir uždrausta. Po 1999 rinkimų naują vyriausybę sudarė Demokratų, Tėvynės ir kitos partijos; ministru pirmininku vėl tapo B. Ecevitas. 2000–07 Turkijos prezidentas buvo A. N. Sezeras. 2000 Turkija tapo kandidate į Europos Sąjungos nares su sąlyga, kad garantuos žmogaus teisių apsaugą. 2001 šalį ištiko finansų krizė. Vyriausybė ėmėsi ūkio liberalizacijos ir privatizavo kai kurias įmones; tai ir Tarptautinio valiutos fondo finansinė parama padėjo krizę įveikti.
2002 parlamento rinkimus laimėjo nuosaikiai konservatyvi Teisingumo ir plėtros partija (įkurta 2001); jos vadovas R. T. Erdoğanas 2003 tapo ministru pirmininku ir su Liaudies respublikonų partija sudarė koalicinę vyriausybę. 2004 Europos Komisija rekomendavo pradėti derybas su Turkija dėl įstojimo į Europos Sąjungą, bet šias derybas iki 21 a. 2 dešimtmečio sunkina Turkijos nenoras spręsti Kipro problemą, tautinių mažumų (pirmiausia kurdų) ir žmogaus teisių pažeidinėjimai, atsisakymas pripažinti armėnų genocidą.
2271
Turkija nuo 2007
2007 Teisingumo ir plėtros partija kandidatu per prezidento rinkimus (prezidentas buvo renkamas parlamento) nominavo A. Gülą. Nors pastarasis surinko daugiausia balsų, tačiau Liaudies respublikonų partijai boikotavus balsavimą, parlamente nepavyko pasiekti kvorumo. R. T. Erdoğanas paskelbė naujus parlamento rinkimus. Per juos Teisingumo ir plėtros partija laimėjo daugumą balsų ir dar kartą pateikė A. Gülo kandidatūrą į prezidentus. Šįsyk jam pavyko užsitikrinti reikalingą balsų skaičių. Dėl šios krizės 2007 10 21 įvyko konstitucinis referendumas, kuriame dauguma rinkėjų pritarė, kad kitas prezidentas jau būtų renkamas visuotiniu balsavimu. Vėliau parlamentas patvirtino referendume išdėstytas konstitucines reformas. 2008 02 parlamentas priėmė konstitucijos pakeitimus, kurie panaikino galiojusį draudimą moterims universitetuose dėvėti galvos apdangalus. Tai vėl paskatino nacionalistines politines jėgas kritikuoti R. T. Erdoğano vykdomą religinio konservatyvumo politiką.
2010 09 rinkėjai priėmė tolesnes konstitucijos pataisas, kurios, viena vertus, pagerino žmogaus teisių būklę, kita vertus, padidino prezidento ir parlamento galias teismų atžvilgiu bei išplėtė kariuomenės teisminę atsakomybę dėl nusikaltimų valstybei. Kritikų teigimu, šios pataisos sustiprino Teisingumo ir plėtros partijos pozicijas priešiškiausių jai institucijų – kariuomenės ir teismų – atžvilgiu. 2011 Teisingumo ir plėtros partija vėl laimėjo parlamento rinkimus, tačiau nesugebėjo užsitikrinti 2/3 daugumos, būtinos vienašališkai keičiant konstituciją. Policijai jėga išvaikius nedidelę demonstraciją dėl valdžios planų vieną Stambulo viešųjų parkų paversti prekybos centru, 2013 06 šalyje kilo protestų banga. Protestuotojai kritikavo valdžią dėl ekonominių problemų, bet ypač dėl stiprėjančios R. T. Erdoğano valdžios autoritarizmo tendencijų bei religinio konservatizmo politikos.
Recep Tayyip Erdoğan
2014 08 nauju ministru pirmininku tapo A. Davutoğlu – Teisingumo ir plėtros partijos taisyklės neleido R. T. Erdoğanui dar kartą siekti šio posto. R. T. Erdoğanas dalyvavo prezidento rinkimuose ir juos laimėjo (surinko 52 % balsų). 2015 parlamento rinkimus Teisingumo ir plėtros partija vėl laimėjo, tačiau absoliučios daugumos balsų nesurinko. Partijoms nesutarus dėl valdančiosios koalicijos, rudenį surengti nauji rinkimai; Teisingumo ir plėtros partija atgavo anksčiau turėtą absoliučią daugumą.
2016 07 15 dalis Turkijos kariuomenės pabandė įvykdyti valstybės perversmą: Ankaroje bei Stambule dislokavo tankus bei karius, užėmė svarbius pastatus, susisiekimo ir komunikacijos infrastruktūrą. Perversmininkų nepalaikė nei visuomenė, nei dauguma kariuomenės, o užsienyje buvęs R. T. Erdoğanas tuojau pat grįžo į šalį, todėl netrukus perversmas žlugo. R. T. Erdoğanas inicijavo sąmokslininkų valymą – per kelerius metus suėmė dešimtis tūkstančių įvairių profesijų asmenų. Amnesty International teigimu, daug sulaikytųjų negalėjo gauti atitinkamos teisinės pagalbos, jie buvo mušami ir kankinami. Daugelio valdžios kritikų nuomone, R. T. Erdoğanas galėjo pasinaudoti padėtimi kaip pretekstu susidoroti su politiniais oponentais. 2017 04 rinkėjai nedideliu skirtumu (už – 51 %) pritarė konstitucijos pataisoms, kurios Turkijoje įtvirtino prezidentinį valdymą, panaikino ministro pirmininko pareigybę, suteikė galimybę prezidentui skirti daugiau svarbių pareigūnų, leisti įstatymus. Pataisos turėjo įsigalioti po naujų rinkimų, todėl 2018 06 kartu įvyko ir parlamento rinkimai (juos vėl laimėjo – gavo 54 % vietų – Teisingumo ir plėtros partija, sudariusi aljansą su antikurdiškų pažiūrų Nacionalistų judėjimo partija), ir prezidento rinkimai (perrinktas R. T. Erdoğanas, gavo 53 % balsų).
R. T. Erdoğano šalininkai švenčia Konstantinopolio užėmimo metines (2015 05 30)
Svarbiausios naujai išrinktos valdžios problemos 2018–19 buvo ekonomikos ir valiutos krizės. Teisingumo ir plėtros partijos valdymo laikotarpiu šalies ekonomika stabiliai augo, tačiau tuo pat metu daugėjo viešų infrastruktūros projektų, mažėjo investuotojų pasitikėjimas, o R. T. Erdoğanas aktyviai priešinosi palūkanų normų didinimui. Be to, 2018 08 JAV padidino Turkijos plieno ir aliuminio produktų importo tarifus. Visa tai lėmė spartų liros kurso kritimą, kol rugsėjo mėnesį centrinis bankas galiausiai pakėlė palūkanų normą. Nepaisant to, ūkio augimas sulėtėjo, 2019 pradžioje Turkijos ekonomiką apėmė recesija. Šie veiksniai prisidėjo prie prasto valdančiosios partijos pasirodymo per 2019 03 vietos valdžios rinkimus: nors Teisingumo ir plėtros partija visos šalies mastu laimėjo, didžiausiuose miestuose (t. p. ir Ankaroje bei Stambule) sėkmingiau pasirodė opozicinės jėgos.
Užsienio politikoje R. T. Erdoğanas formavo Turkijos, kaip regiono lyderės, vaidmenį ir silpnino šalies priklausomybę nuo NATO bei JAV, dažniau palaikė palestiniečių pusę jų konflikte su Izraeliu. 2011 prasidėjus Arabų pavasario įvykiams, Turkija rėmė prieš Sirijos diktatorių B. al Assadą kovojančias jėgas, tačiau tuo pačiu stengėsi susilpninti Šiaurės Sirijos kurdų pozicijas. 2016 08 Turkija įvedė karines pajėgas į Šiaurės Vakarų Siriją.
2015 11 24, Turkijos karo lėktuvui Turkijos ir Sirijos pasienyje numušus Rusijos karo lėktuvą, pablogėjo Turkijos ir Rusijos santykiai. Nepaisant to, jau 2016 06, R. T. Erdoğanui pareiškus apgailestavimą dėl šio incidento, abiejų valstybių santykiai ėmė gerėti, o 2016 08 abiejų valstybių lyderiai susitiko Sankt Peterburge. 2017–19 Turkija kelis kartus pranešė apie susitarimus su Rusija pirkti oro gynybos sistemas, dėl to susilaukė JAV kritikos. Turkija t. p. prieštaravo JAV sprendimui remti Venesuelos opozicijos lyderį J. Guaido ir palaikė prezidento N. Maduro Moroso valdžią.
215
Turkijos konstitucinė santvarka
Turkijos partijos ir profsąjungos