Turkmėnijos gamta

Turkmnijos gamtà

Turkmėnijos gamtinis žemėlapis

Turkmėnijos teritorija ištįsusi 1100 km iš vakarų į rytus ir 650 km iš šiaurės į pietus.

Krantai

Turkmėnijos vakarinius krantus skalauja Kaspijos jūra. Kranto linijos ilgis 1768 kilometrai. Šiaurinėje ir pietinėje dalyse krantai žemi, smėlėti, silpnai vingiuoti, yra didelių įlankų (Kara Bogaz Golo įlanka, Turkmėnijos), vidurinėje dalyje, prie Türkmenbaşy (Krasnovodsko) įlankos – stipriai raižyti. Pusiasaliai: Krasnovodsko, Čelekeno, netoli jo – Ogurjaly (Ogurčinskio) sala (plotas 45 km²).

Reljefas

Paviršius daugiausia lyguminis (vidutinis aukštis 100–200 metrų). Apie 90 % Turkmėnijos teritorijos užima Turano žemuma, apimanti Karakumų dykumą (plotas Turkmėnijoje apie 350 000 km²; sudaro smėlio kalvagūbriai ir kauburiuotieji smėlynai, yra takyrų), palei Amudarjos dešinįjį krantą plytinčių Sunduklio smėlynų dalį, Ustiurto plynaukštę Turkmėnijos pietryčiuose, Kaplankyro, Čeliunkro, Kijmatdago kuestines aukštumas, Krasnovodsko plynaukštę, plytinčią į pietus nuo Kara Bogaz Golo įlankos. Turkmėnijos pietuose ištįsę Kopetdago kalnai (didžiausias aukštis – 2942 m, Rizės kalnas). Į šiaurės vakarus nuo jų yra Didžiojo ir Mažojo Balkano kalnų masyvai (1880 m), rytuose – Kugitangtau karsto regionas ir kalnagūbris (jame yra aukščiausia Turkmėnijos viršūnė – Airybabos kalnas, 3137 metrai). Šalies pietryčiuose yra Badchyzo ir Karablio aukštumos. Lyguminei Turkmėnijos daliai būdinga išdžiūvusių upių (Kelifo Uzbojaus) senslėniai.

kalnų kraštovaizdis

Šalies pietinė dalis yra seismiškai aktyvioje zonoje, dažni žemės drebėjimai; smarkiausi buvo 1929, 1946, 1948.

Klimatas

Turkmėnija yra subtropinio klimato juostoje. Klimatas ryškiai žemyninis dykuminis, dideli paros ir metų temperatūrų svyravimai. Sausio vidutinė temperatūra –6–5 °C (žemiausia užfiksuota temperatūra –33 °C), liepos – 27–32 °C (užfiksuota didžiausia temperatūra – 50 °C; Karakumų dykumoje). Per metus Turkmėnijos šiaurėje iškrinta 80 mm kritulių, Karakumų dykumoje – iki 150 mm, priekalnėse ir kalnų slėniuose – 200–300 mm, kalnuose – iki 400 milimetrų. Daugiausia kritulių būna pavasarį ir žiemą. Būna smėlio audrų.

Vidaus vandenys

Upių yra tik Turkmėnijos rytinėje ir pietinėje dalyse (apie 80 % Turkmėnijos teritorijos nuolatinių upių neturi). Didžiausios upės – Amudarja (Aralo ežero baseinas), Tejenas ir Murgabas baigiasi Karakumų dykumoje (vasarą jų žemupiai išdžiūsta), Atrekas (Kaspijos jūros baseinas). Kopetdago kalnų šlaituose teka daug mažų upių. Upių vanduo daugiausia naudojamas drėkinimui. Yra kanalų, didžiausias – Karakumų kanalas (iškastas 1953–86; ilgis – 1400 km), tęsiasi nuo Amudarjos iki Kazandžiko (nuo jo iki Türkmenbaşy nutiestas akvedukas). Ežerų mažai, dauguma jų (ypač Turkmėnijos vakaruose) druskingi, didžiausias ežeras – Sarikamyšas (plotas apie 5000 km², dalis priklauso Uzbekijai). Daug dirbtinių ežerų – Hanhovuzo (Karakumų kanalo sistemos dalis), Horhoro, Tejeno (abu Tejeno upėje) ir kiti.

Dirvožemiai. Augalija

dykuma

Karakumų dykumoje vyrauja smėlžemiai, pradžiažemiai, prie Kara Bogaz Golo įlankos yra druskožemių ir gipsažemių. Badchyzo ir Karablio aukštumose bei Kopetdago kalnų papėdėje vyrauja kalciažemiai, šlaituose – rudžemiai, Amudarjos slėnyje – salpžemiai, intensyviai žemdirbystei naudojamose Tejeno ir Murgabo deltose – trąšažemiai. Augalija daugiausia dykumų, išskyrus oazes, kalnų slėnius ir plokščiakalnius. Smėlingose dykumose auga žolės ir krūmokšniai (saksaūlai, džiuzgūnai, kulkšnės), druskožemiuose ir dykumų lomose – druskės, eglūnai, daug efemerų. Kalnų stepėse vyrauja ašuotės, varpučiai, daugiau kaip 1500 m aukštyje yra kadagynų. Kopetdago kalnų tarpekliuose ir šlaituose auga laukiniai vynmedžiai, obelys, riešutmedžiai, tikrosios pistacijos, skiautėtalapiai fikusai, granatmedžiai, migdolai. Amudarjos pakrantėse auga tankūs salpiniai miškai (tuopos, gluosniai), vadinamieji tugai.

Gyvūnija

Dykumoje veisiasi starai, šokliai, vilkai, smėlyninės katės, šakalai, driežai, kobros, stepiniai vėžliai, skorpionai, karakurtai. Peri saksaūliniai kėkštai, vieversiai, žvirbliai. Priekalnėse peri raguotieji vieversiai, kukučiai, stepinės vištelės, pesliai, varniniai ir palšieji grifai. Kalnuose veisiasi vilkai, lapės, snieginiai leopardai, archarai, bezoariniai ir sraigtaragiai ožiai. Peri fazanai, ularai.

Aplinkos apsauga

Turkmėnijos didžiausios ekologinės problemos yra dykumėjimas, gruntinio vandens, dirvožemio, Kaspijos jūros tarša, gruntinio vandens lygio žemėjimas, dirbamų laukų užtvindymas dėl netinkamų drėkinimo metodų. Dėl intensyvaus vandens naudojimo drėkinimui Amudarja nepakankamai vandens nuplukdo į Aralą, todėl šis senka.

Saugomos teritorijos užima daugiau kaip 4 % Turkmėnijos teritorijos. Yra 8 rezervatai, 13 draustinių. Türkmenbaşy įlanka – Ramsaro konvencijos (Turkmėnijoje įsigaliojo 2009) saugoma vietovė (plotas 2671,24 km²). Svarbiausi rezervatai – Repeteko rezervatas (plotas 346 km²; įkurtas 1927, nuo 1979 biosferos rezervatas), Krasnovodsko rezervatas (apie 2600 km²; įkurtas 1932), Badchyzo rezervatas (apie 880 km²; įkurtas 1941).

Turkmėnija

Turkmėnijos gyventojai

Turkmėnijos konstitucinė santvarka

Turkmėnijos partijos ir profsąjungos

Turkmėnijos ūkis

Turkmėnijos švietimas

Turkmėnijos literatūra

Turkmėnijos architektūra

Turkmėnijos dailė

Turkmėnijos muzika

Turkmėnijos teatras

Turkmėnijos kinas

Turkmėnijos žiniasklaida

Turkmėnijos ginkluotosios pajėgos

Turkmėnijos istorija

Turkmėnijos santykiai su Lietuva