Turkmnijos literatūrà. Iki 18 a. daugiausia kurta įvairių žanrų tautosaka – dainuojamieji epai (dastanai), dainos, lyrika, pasakos ir kita. Turkmėnijos dastanuose aprašomi kilmingų karžygių nuotykiai, ryšku senovės tiurkų papročių ir tikėjimų jungimas su islamo vertybėmis. Dažniausiai proza derinta su poezija, atliekama pritariant įvairiais muzikos instrumentais. Seniausias epas – epo Kitabi Dede Korkud turkmėnų versija Gorkut ata. Žymesni kiti dastanai: Šasenema ir Garibas, Neregio sūnus (Görogly; Kioroglu), Oguznama, Kabusnama. Rašytinė literatūra pradėta kurti 14–15 a. (vienas pirmųjų kūrinių – Wepaýy religinė poema Islamo šviesulys / Rownakyl yslam 1464). Iki 18 a. vyravo didaktinė sufijų religinė poezija, pasaulietinės literatūros užuomazgų esama D. Azady (1700–60) ir (daugiausia) jo sūnaus Magtymgüly (laikomas Turkmėnijos nacionaliniu poetu, turėjo daug įtakos turkmėnų literatūrai) visuomeninėje, filosofinėje ir meilės poezijoje. Jais sekė turkmėnų satyrinės literatūros pradininku laikomas M. Kemine (1770–1840) ir meilės lyrikas, dastano Tahyras ir Zuchra (Zöhre-Tahyr) autorius Mollanepesas (1810–62). Žymiausi 19 a. poetai: S. Seýdi (1775–1836), G. Zelili (1780–1846), A. Mätäji (1822–84). 20 a. literatūros raidai įtakos turėjo sovietų valdžios vykdytos socialinės reformos – 3 dešimtmetyje atsirado spaustuvių, periodinė spauda, buvo pradėta versti rusų ir užsienio literatūra, sakytinę literatūrą keitė spausdintinė. Žymiausi 20 a. pradžios poetai – Molladurdy (1886–1922), Körmolla (1872–1934), Mollamurtas (1885–1930), Durdy Gylyçius (1886–1950), Ata Salyhas (1908–64), išlaikę tradicinį eiliavimo būdą, į savo kūrybą įtraukę socialistinę tematiką. Pirmąsias turkmėnų dramas sukūrė A. Gowşudowas (1903–53) ir G. Burunowas (1896–1965). 3 dešimtmetyje pradėta kurti šiuolaikinė proza – A. Durdyýewas (1904–47), B. Kerbabaýewas (1894–1974; svarbiausi romanai Lemiamas žingsnis / Aygïtlï ädim 1940, Nebit-Dag 1957), A. Kekilowas (1912–74; eiliuotas romanas Meilė / Söýgi 2 tomai 1947–57), H. Derýaýewas (1905–88), O. Täçnazarowas (1904–41), N. Saryhanowas (1906–44). 20 a. 4–8 dešimtmečio literatūroje vyravo socialistinis realizmas. 20 a. antros pusės svarbiausi prozininkai K. Kulyýewas (1913–90; parašė istorinių romanų), A. Atajanowas (1922–89), poetai K. Gurbannepesowas (1929–88), B. Seýtäkowas (1914–79), T. Esenowa (1915–88), G. Seýitliýewas (1915–71), G. Ezizowas (1940–75). Nuo 8 dešimtmečio kuriama realistinė proza, kelianti naujovių ir tradicijos santykio klausimus (A. Gurbanowas, g. 1927, T. Jumageldiýewas, g. 1938, ir kiti). 20 a. pabaigos–21 a. pradžios svarbiausi rašytojai: nuotykinių romanų autorius R. Esenowas (g. 1927), vaikų rašytojas K. Taňgrykuliýewas (g. 1930), A. Taganas (g. 1940), Ak Welsaparas (g. 1956).
Į lietuvių kalbą išversta turkmėnų pasakų, A. Atajanowo, N. Jumaýewo (1925–84), B. Kerbabaýewo, R. Esenowo kūrinių. Turkmėnų kalba išleista J. Janonio rinkinys Mano eilėraščiai (1959), J. Dovydaičio apsakymų rinkinys Meilė ir neapykanta (1962), E. Mieželaičio poema Žmogus (1970), poezijos rinkinys Amžinoji styga (1981). Paskelbta M. Sluckio, A. Venclovos, Just. Marcinkevičiaus, A. Drilingos ir kitų rašytojų kūrybos.
Turkmėnijos kultūra
Turkmėnijos konstitucinė santvarka
Turkmėnijos partijos ir profsąjungos