tuvaliẽčių kalbà, tuvãlų kalbà, priklauso polineziečių kalboms. Vartojama Tuvalu (kartu su anglų kalba turi valstybinės kalbos statusą), Fidžyje, Kiribatyje, Nauru, Naujojoje Zelandijoje. Iš viso apie 13 000 kalbančiųjų (21 a. pradžioje). Skiriamos dvi tarmių grupės: šiaurės ir pietų. Pietinių Funafučio ir Vaitupu tarmių pagrindu susiformavo tuvaliečių bendrinė kalba. Būdinga 10 balsių (5 ilgieji ir 5 trumpieji) ir 11 priebalsių fonetinė sistema. Dažniausia kirčiuotas priešpaskutinis skiemuo, paskutinis skiemuo gauna kirtį, kai jo pagrindą sudaro ilgasis balsis. Gramatinės reikšmės reiškiamos reduplikacija, afiksacija, sintaksinėmis priemonėmis – dalelytėmis, pagalbiniais žodžiais, artikeliu, žodžių tvarka. Asmeniniai įvardžiai išlaikė vienaskaitos, dviskaitos ir daugiskaitos formas. Dažniausia sakinio struktūra – VSO (tarinys–veiksnys–papildinys). Turi daug skolinių iš samojiečių, kiribačių ir anglų kalbų. 19 a. viduryje sukurtas raštas lotyniškosios abėcėlės pagrindu (16 raidžių ir balsių ilgumą žymintis diakritinis ženklas). Biblija išversta 1987.
85