ukrainiẽčių kalbà priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos slavų kalbų šakos rytų grupės kalboms. Artima rusų kalbai ir baltarusių kalbai.
Paplitimas
Vartojama Ukrainoje (valstybinė kalba), Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, JAV, Kanadoje, Ispanijoje, Moldovoje, Rumunijoje, Čekijoje, Kazachijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir kitur. Iš viso kalbančiųjų apie 41 mln. (21 a. pradžioje). Kilusi iš senosios rusų (rutėnų, rusėnų) kalbos. Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu patyrė didelį lenkų kalbos, SSRS – rusų kalbos poveikį.
Gramatikos ypatybės
Skiriama ukrainiečių kalbos 4 pagrindinės tarmės: šiaurės, pietryčių, pietvakarių ir rusinų tarmė. Ukrainiečių kalba fleksinė sintetinė. Turi 6 balsines, 32 priebalsines (minkštuosius ir kietuosius priebalsius, afrikatas dž, dz, pučiamąjį g) fonemas. Būdingos morfonologinės balsių ir priebalsių kaitos. Kirtis laisvasis, nefiksuotas. Priegaidžių neturi. Žodžių darybai būdinga sufiksacija, prefiksacija, kompozicija. Vardažodis turi gramatines giminės (vyriškoji, moteriškoji, bendroji), skaičiaus (vienaskaita, daugiskaita), linksnio (7) kategorijas. Veiksmažodžiui būdinga gramatinė laiko kategorija. Sakinio dažniausia struktūra – SVO (veiksnys–tarinys–papildinys). Leksikoje daug skolinių iš lenkų, rusų, vokiečių kalbų. Vartojama kirilika (33 raidės ir apostrofas, kuriuo žymima garsų minkštumas arba kietumas).
Raštas
Seniausi rašto paminklai iš 14 amžiaus. Sunorminta bendrinė ukrainiečių kalba (remiasi pietryčių tarme) formavosi 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje (didelės įtakos turėjo I. Kotliarevskio, T. Ševčenkos kūryba). Biblija išversta 1903.
85