Ukranos knas
Kinas iki 1950
1893 Odesoje mechanikas konstruktorius I. Timčenko (1852–1924) sukonstravo kino filmavimo ir demonstravimo aparatus, nufilmavo ir parodė pirmuosius dokumentinius siužetus. 1896 Charkove fotografas A. Fedeckis (1857–1902) šiuos kino aparatus patobulino, jais nufilmavo ir viešai pademonstravo kino kronikos siužetų. 1907 Kijeve, Odesoje, Charkove, Jekaterinoslave (dabar Dniepropetrovskas) pradėta reguliariai kurti kino kronikas, įsteigta privačių kino ateljė. Nuo 1908 kino operatorius D. Sachnenko (1875–1930) filmavo dokumentinius filmus, kūrė filmus‑spektaklius, 1911 režisavo ir nufilmavo pirmąjį ilgametražį vaidybinį filmą Zaporožės sečė (Zaporizka sič). 1919–21 buvo kuriami vaidybiniai agitaciniai filmai. 1919 įkurta Odesos kino studija, 1928 Kijeve – vaidybinių filmų studija (nuo 1957 O. Dovženkos). 1924 Odesoje įkurtas Kinematografijos technikumas, 1930 Kijeve – Kino institutas. 20 a. 3 dešimtmetyje sukurta biografinių filmų (Tarasas Ševčenko 1926, režisierius P. Čiardyninas, 1872–1934), psichologinių dramų (Dvi dienos / Dva dni 1927, režisierius H. Stabovyjus, 1894–1968, Naktinis vežikas / Ničnyj viznyk 1929, režisierius H. Tasinas, 1895–1956), eksperimentinių filmų režisavo teatro režisierius L. Kurbasas (1887–1937), kino režisierius ir skulptorius I. Kavaleridze (1887–1978).
Šiuo laikotarpiu itin reikšmingi buvo ir pasaulyje Ukrainos kiną išgarsino režisierius O. Dovženko (laikomas Ukrainos poetinio kino pradininku) nebylieji filmai Zvenigora (1928), Arsenalas (1929), Žemė (Zemlia 1930), juose filosofiškai apibendrinta dramatiška 20 a. pradžios Ukrainos istorija (kolektyvizacija, revoliucija, pilietinis karas), naudotos novatoriškos raiškos priemonės. Reikšmingų dokumentinių filmų sukūrė režisierius Dz. Vertovas (Donbasso simfonija. Entuziazmas / Simfonija Donbassa. Entuziazm 1930, pirmasis Ukrainos garsinis dokumentinis filmas). 1931 sukurtas pirmasis Ukrainos garsinis vaidybinis filmas Frontas (režisierius A. Solovjovas, 1898–1973), 1934 – pirmieji Ukrainos animaciniai filmai. Per SSRS–Vokietijos karą dokumentinių filmų sukūrė O. Dovženko ir J. Solnceva (1901–89, Mūšis už mūsų Tarybų Ukrainą / Bitva za našu Radiansku Ukrajinu 1943, Pergalė Dešiniakrantėje Ukrainoje / Peremoha na Pravoberežnij Ukrajini 1945), vaidybinių filmų sukūrė į Ukrainą pasitraukę L. Lukovas (1909–63), M. Donskojus (Vaivorykštė / Raduga 1944, Nenugalėtieji / Nepokorionnye 1946).
filmo Žemė kadras (1930, režisierius O. Dovženko)
filmo Žemė kadras (1930, režisierius O. Dovženko)
Kinas 1950–1990
filmo Baltas paukštis su juoda žyme kadras (1971, režisierius J. Illjenko; iš kairės: Piotras – I. Mykolaičukas, Orestas – B. Stupka, Bogdanas – J. Mykolaičukas)
6–7 dešimtmetyje sukurta biografinių filmų (Tarasas Ševčenka 1951, režisierius I. Savčenko), ukrainiečių rašytojų veikalų ekranizacijų (Pavogtoji laimė / Ukradene ščastja 1952, pagal I. Franko, režisieriai H. Jura, 1888–1966, I. Šmarukas, 1910–86, Kruvina aušra / Kryvavyj svitanok 1957, režisierius O. Švačko, 1901–88, Didele kaina / Dorohoju cinoju 1958, režisierius M. Donskojus, abu pagal M. Kociubynskį). 7 dešimtmetyje O. Dovženkos poetinio kino kryptį tęsė ir mokyklą suformavo režisieriai S. Paradžanovas (Užmirštų protėvių šešėliai / Tini zabutych predkiv 1965, pagal M. Kociubynskį), J. Illjenko (Šaltinis ištroškusiems / Krynycja dlia sprahlych 1965, parodytas 1987, Joninių išvakarėse / Večir naperedodnii Ivana Kupala 1968, pagal N. Gogolį, Baltas paukštis su juoda žyme / Bilyj ptach z čornoju oznakoju 1971), L. Osyka (1940–2001; Akmeninis kryžius / Kaminnyj chrest 1968, pagal V. Stefanyką).
7–8 dešimtmetyje reikšmingų filmų sukūrė režisieriai A. Voiteckis (1928–93; Iš nuodobulio / Z nudgi 1968, pagal M. Gorkį), V. Denisenko (1930–84; Sąžinė / Sovist 1968, parodytas 1990), M. Maščenko (1929–2013; Einu pas tave / Idu do tebe 1971).
Gyvenamojo laikotarpio tematikos filmais Trumpi susitikimai (Korotkije vctreči 1967) ir Ilgos palydos (Dolgije provody 1971, leistas rodyti 1987) debiutavo režisierė K. Muratova. 8–9 dešimtmetyje reikšmingų filmų sukūrė L. Bykovas (Į mūšį eina vieni „seniai“ / V boj idut odni „stariki“ 1974), R. Balajanas (Kaštonė / Kaštanka 1975, pagal A. Čechovą, Biriukas 1977, pagal I. Turgenevą, Skrydžiai sapnuose ir tikrovėje / Polioty vo sne i na javu 1982), M. Belikovas (1940–2012; Naktis trumpa / Nič korotka 1981, Griūtis / Rozpad 1990), O. Fialko (g. 1946; Dievo rykštė / Bič Božij 1988), A. Itygilovas (1944–90; Romios kapinės / Smyrenne kladovyšče), K. Muratova (Asteninis sindromas / Asteničeskij sindrom, abu 1989).
Kinas 20 a. 10 dešimtmetyje
20 a. 10 dešimtmetyje dėl Sovietų Sąjungos žlugimo ir šalies ekonominės krizės kino filmų kūrimo ir platinimo sistema sunyko: ženkliai sumažėjo žiūrovų kino teatruose (1990 – 552 mln., 1999 – 5 mln.), kurta vis mažiau ilgametražių vaidybinių filmų (1992 – 45, 2000 – 4; daugiausia – kriminalinės dramos, nuotykių, erotiniai filmai). 1998 Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė įstatymą Apie kinematografiją. 20 a. 10 dešimtmetyje įvairios tematikos vaidybinių filmų režisavo Oleksandras Ihnatuša (g. 1955; Pienės žydėjmas / Cvitinnja kulbaby 1992), Mychailo Illjenko (g. 1947; Fudžou 1994, Septintas maršrutas / Sjomij maršrut 1998), K. Muratova (Susižavėjimai / Uvlečenija 1994, Trys istorijos / Tri istorii 1997), Serhijus Masloboiščykovas (g. 1957; Dainininkė Juzefina ir pelių padermė / Spivačka Žozefina i myšačyj narod 1994, pagal F. Kafką), istorinės tematikos – Vadymas Illjenko (1932–2015; Paskutinis bunkeris / Ostannij bunker), Mykola Fediukas (g. 1946; Mums mirštant varpai neskambėjo / Nam dzvony ne hraly, koly my vmyraly), Oleksandras Jančukas (g. 1956; Badas 33 / Holod 33, visi 1991).
Kinas 21 a. 1–2 dešimtmetyje
21 a. 1–2 dešimtmetyje kino pramonės padėtis pagerėjo: sukurta daugiau trumpametražių filmų, į kiną atėjo nauja kinematografininkų karta, atsirado nepriklausomų kino studijų, kino platinimo įmonių ir nepriklausomų kino teatrų. 21 a. 2 dešimtmečio antroje pusėje dėl technologijų vystymosi, sumažėjusių gamybos kaštų ir padidėjusio kino teatrų lankytojų skaičiaus itin išaugo ilgametražių vaidybinių ir animacinių filmų gamyba: 2015 sukurta 24, 2016 – 30, 2017 – 34, 2018 – 35, 2019 – 33 filmai. 2017 priimtas įstatymas Dėl valstybės paramos kinematografijai, pagal kurį Ukrainos filmai gali pretenduoti į visą valstybės finansavimą gamybai.
20 a. 1 dešimtmetyje sukurta karinių dramų (Nenugalėtas / Neskorenij 2000, Geležinė šimtinė / Zalizna sotnia 2004, abiejų režisierius O. Jančukas), istorinių filmų (Juodoji rada / Čorna rada 2001, pagal P. Kulišą, 9 serijos, režisierius Mykola Zasejevas‑Rudenko, 1933–2021, Malda už etmoną Mazepą / Molitva za hetmana Mazepu 2002, režisierius J. Illjenko, Bohdanas Zynovijus Chmelnyckis 2008, režisierius Mykola Maščenko, 1929–2013, Metropolitas Andrejus 2008, režisierius O. Jančukas), melodramų (Čechovo motyvai / Čechovskije motivy 2002, Derintojas / Nastrojščik 2004, abiejų režisierė K. Muratova), folklorinių epinių filmų (Mamajus 2003, režisierius O. Saninas, g. 1972), ekranizacijų (Pavogta laimė / Ukradene ščastja 2004, 4 serijos, pagal I. Franko, režisierius Andrijus Dončykas, g. 1961, Prie upės / U reki 2007, režisierė Eva Neymann, g. 1974, Baimės iliuzija / Iliuzija strachu 2008, režisierius Oleksandras Kirijenko, g. 1974, pagal Oleksandrą Turčynovą), trilerių (Galerija / Štolnia 2006, režisierius Liubomiras Levickis, g. 1980), draminių filmų (Kitas gyvenimas, arba Pabėgimas iš ano pasaulio / Inše žittja, abo Vteča z to svitu 2006, režisierius Volodymyras Artiomenko, 1936–2008, Rojaus paukščiai / Raijski ptachi 2008, režisierius R. Balajanas, Rylos melodija / Melodija dlia šarmanki 2009, režisierė K. Muratova), Autorinio kino sukūrė Aleksandras Šapiro (g. 1969; Cikuta 2003, Kelionių vadovas / Putevoditel 2004, Happy People 2006, Aštuoni / Visim 2016), eksperimentinių filmų – Ihoris Podolčakas (g. 1962; Meninos 2008, Delirium 2013, pagal Dmytro Belianskį), K. Muratova (Amžinas sugrįžimas / Večnoje vozvraščenije 2012). Sukurta filmų apie Oranžinę revoliuciją: Oranžinis dangus (Pomarančeve nebo 2005, režisierius O. Kirijenko), Prasiveršim (Prorviomsia 2006, režisierius Ivanas Kravčišinas, g. 1964), Oranžinė meilė (Oranževaja liubov 2007, režisierius Alanas Badojevas, g. 1981).
21 a. 2 dešimtmetyje sukurta draminių filmų (Laimė mano / Sčastje mojo 2010, režisierius Sergejus Loznica, g. 1964, Kai krenta medžiai / Koli padajut dereva 2018, režisierė Marysia Nikitiuk, g. 1986), ekranizacijų (Namas su bokšteliu / Dom s bašenkoj 2012, abi pagal F. Gorenšteiną, Giesmių giesmė / Pesn' pesnej 2015, pagal Šolem Aleichemą, abiejų režisierė Eva Neymann, Broliai. Paskutinė išpažintis / Brati. Ostannia spovid 2013, pagal T. Lindgreną, režisierė Viktorija Trofimenko, Dykynės / Dike pole 2018, režisierius Jaroslavas Lodiginas, g. 1987, pagal Serhijų Žadaną, Talka / Toloka 2020, režisierius M. Illjenko, pagal T. Ševčenką), karinių dramų (Tas, kuris perėjo kiaurai ugnį / Toj, chto projšov kriz vogon 2012, režisierius M. Illjenko), istorinių filmų (Vedlys / Povodir 2013, režisierius O. Saninas, Chaitarma 2013, Kiborgai, Svetima malda / Čuža molitva, abu 2017, visų režisierius Achtemas Seitablajevas, g. 1972), komedijų (Pašėlusios vestuvės / Skažene vesillja 2018, režisierius Vladas Dikijus, g. 1990, tęsinys 2019, Mano mintys tylios / Moji dumki tichi 2019, režisierius Antonio Lukičius, g. 1992).
filmo Namas su bokšteliu kadras (2012, režisierė Eva Neymann)
21 a. 1–2 dešimtmetyje reikšmingų dokumentinių filmų režisavo Ihoris Strembickis (g. 1973; Pakeleiviai / Podorožny 2005, Kanų kino festivalio Auksinė palmės šakelė, Shepherds 2017), Valentinas Vasianovičius (g. 1971; Prieš saulę / Proti solcja 2005), Serhijus Bukovskis (g. 1960; Ištark savo vardą / Nazvi svoje imia 2006, Gyvieji / Živy 2008), S. Loznica (Maidanas 2014, Babij Jaras. Kontekstas 2021), Chadas Gracia (Rusų genys / Rosijskyj diatel 2015, Sandenso kino festivalio Park City, Jutos valstija, prizas), Romanas Bondarčukas (g. 1982; Ukrainos šerifai / Ukrajinski šeryfy 2015), Stanislavas Hurenko (Dustards 2017), Irina Cilyk (g. 1982; Mėlyna kaip apelsinas žemė / Zemlia blakitna, nybi apelsin 2020, Sandenso kino festivalio Park City, Jutos valstija, prizas, prodiuserės G. Žickytė, Anna Kapustina). Tarptautinį pripažinimą ir apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose pelnė vaidybiniai ilgametražiai (Gentis / Plemia 2014, režisierius Myroslavas Slabošpyckis, g. 1974; Kanų kino festivalio prizai, Donbasas 2018, režisierius S. Loznica, Kanų kino festivalio prizas, Atlantida 2019, režisierius V. Vasianovičius, Venecijos kino festivalio programos Horizontai prizas) ir trumpametražiai (Krosas 2011, režisierė Maryna Vroda, g. 1982; Kanų kino festivalio Auksinė palmės šakelė), animaciniai (Važiavo tramvajus numeris devintas / Jšov tramvaj devjatij nomer 2002, režisierius Stepanas Kovalis, g. 1965; Berlyno kino festivalio Sidabrinis lokys) filmai.
Kino įstaigos
Veikia Ukrainos nacionalinė kinematografininkų sąjunga (nuo 1958). Kino paveldo išsaugojimu ir sklaida rūpinasi valstybinis kino archyvas Oleksandro Dovženkos nacionalinis centras (įkurtas 1994; saugoma daugiau kaip 50 000 kino medžiagos vienetų, daugiau kaip 7000 kino kūrinių pavadinimų) ir Ukrainos H. Pšenično centrinis valstybinis kino, foto- ir fonoarchyvas (daugiausia dokumentiniai, mokslo populiarinamieji filmai; abu Kijeve). Kino veikėjai rengiami Kijevo I. Karpenkos‑Karo teatro, kino ir televizijos universitete (nuo 1968).
Kino festivaliai
Tarptautiniai kino festivaliai kasmet rengiami Kijeve (nuo 1970 Jaunystė, nuo 2009 Kijevo tarptautinis kino festivalis; animacinių filmų festivalis Krok, iš pradžių rengtas kas 2 m., nuo 1998 kasmet; pirmasis surengtas 1989 Kijeve, nuo 1991 kruiziniuose laivuose plaukiant Ukrainos ir Rusijos upėmis, nuo 2014 tik Rusijoje), Berdianske (1998–2010 Brigantina), Irpinėje (Kijevo sritis; alternatyvaus kino nekomercinis festivalis, nuo 2003), Lvive (Kino liūtas, nuo 2006, trumpametražių filmų festivalis Wiz-Art, nuo 2008), Charkive (Charkivo alyva, trumpametražio kino, nuo 2009), Odesoje (nuo 2010), tarptautinis dokumentinio kino žmogaus teisių temomis festivalis Docudays UA (nuo 2003).
Ukrainos kultūra
Ukrainos konstitucinė santvarka
Ukrainos partijos ir profsąjungos