kobza
Ukranos mùzika
Muzikinis folkloras
dainuoja ukrainiečių vokalinis ansamblis
Gyvuoja kalendorinės (koliadkos, ščedrivkos, vesniankos), vestuvinės, buitinės, socialinės tematikos dainos. Senosios liaudies dainos melodingos, pasižymi dermių įvairove, Vakarų Podolėje ir Karpatuose dažniausiai vienbalsės, Ukrainos centrinėje ir pietrytinėje dalyje – daugiabalsės, turi ryšių su gretimų šalių muzikiniu folkloru. Muzikos instrumentai: kobza, bandūra, cimbolai, basetlė, smuikas (visi chordofonai), sopilka, trembita (aerofonai), būgnas, būgnelis, tulumbas (membranofonai). Populiarūs mišrūs instrumentiniai ansambliai.
Profesionaliosios muzikos raida 10–18 amžiuje
Profesionalioji muzika kurta dar Kijevo Rusioje. Nuo 10 a. gyvavo bažnytinis giedojimas. Susiklostė savitas, vadinamasis Kijevo giedojimo stilius. Šalia vienbalsiškumo 17 a. bažnytinėje muzikoje įsigalėjo a cappella daugiabalsis partesinis giedojimas. Pagrindinis jo žanras – partesinis koncertas, pasižymėjęs ryškiais skambėjimo kontrastais, choro grupių priešprieša (Venecijos mokyklos įtaka). Iš Lenkijos paplito kantai – religinės ar pasaulietinės posminės formos tribalsės kompozicijos. Daugiabalsio giedojimo pagrindus apibendrino N. Dileckis. Choro muzikos centru apie 17 a. vidurį tapo Kijevo kolegija (įkurta 1632; nuo 1701 laisvųjų menų akademija – pirmoji rytų slavų aukštoji mokykla). 17 a. pabaigoje didikų dvaruose veikė operos ir baleto trupės, orkestrai, kapelos.
groja ukrainiečių liaudies muzikos ansamblis (Huculų festivalis Jaremčėje, Ivano-Frankivsko sritis, 2018)
1729 Hluchive atidaryta profesionalių dainininkų mokykla. Reikšminga M. Berezovskio, D. Bortnianskio, A. Vedelio (1767–1808) ir kitų kompozitorių veikla. 18 a. didikų rūmuose, dvaruose žymūs, dažniausiai užsienio, kapelmeisteriai vadovavo orkestrams, operos ir baleto trupėms.
Muzika 19 a.–20 a. pirmoje pusėje
19 a. muzikinis gyvenimas plėtojosi miestuose. 1810 Odesoje atidarytas miesto teatras, jame vaidino italų operos trupė. Reikšmingų kūrinių sukūrė S. Hulakas‑Artemovskis (opera Zaporožietis už Dunojaus 1863, Lietuvoje pastatyta 1955), P. Sokalskis (1832–87; 1865 Odesoje įkūrė Muzikos mėgėjų draugiją), S. Vorobkevyčius (1836–1903). 1867 operos teatras atidarytas Kijeve (nuo 1939 Ukrainos T. Ševčenkos operos ir baleto teatras), 1880 – Charkove, 1887 – Odesoje. Operos ir baleto teatrai veikia Lvove, Donecke, Dniepropetrovske, operetės teatras – Kijeve (įkurtas 1934), muzikinės komedijos teatrai – Charkove (įkurtas 1929) ir Odesoje (įkurtas Lvove 1946, 1954 perkeltas į Odesą). 19 a. antroje pusėje didžiuosiuose miestuose veikusios Rusų muzikos draugijos mokyklos pertvarkytos į konservatorijas (Kijeve ir Odesoje – 1913, Charkove – 1917). Pirmasis ukrainiečių kompozitorius klasikas M. Lysenko sukūrė ukrainiečių muzikiniu folkloru pagrįstų kūrinių, tarp jų – operos Natalka Poltavka (1889), Tarasas Bulba (1890), simfoninės ir kamerinės muzikos kūrinių, stambių kompozicijų chorui. Muzikiniame gyvenime ėmė reikštis kompozitoriai V. Matiukas (1852–1912), M. Arkasas (1853–1909), kūrėsi chorai, išgarsėjo profesionalūs dainininkai, kūrybinę veiklą pradėjo kompozitoriai S. Liudkevyčius, M. Leontovyčius, M. Verykivskis, L. Revuckis, muzikos teoretikas B. Javorskis, etnomuzikologas F. Kolesa (1871–1947).
Muzikos raida 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje
Sovietiniais metais muzikinė kūryba tapo vis labiau Komunistų partijos funkcionierių reglamentuojama ir kontroliuojama. 1932 įkurta Ukrainos kompozitorių sąjunga su skyriais Kijeve, Dniepropetrovske, Donecke, Kryme, Lvove, Odesoje, Charkove. Skatinti sceninės, vokalinės ir programinės muzikos žanrai, tinkami propagandai, iš kompozitorių reikalauta vadinamojo liaudiškumo, muzikinės kalbos paprastumo. Ukrainos kompozitoriai ir sovietiniais metais sukūrė nemažai reikšmingų muzikos kūrinių. Išgarsėjo J. Meituso (1903–97) Jaunoji gvardija (1949), G. Žukovskio Iš visos širdies (1950), K. Dankevyčiaus (1905–84) Bohdanas Chmelnyckis (1951), H. Maiborodos Milana (1957) operos. Žymesni kompozitoriai – V. Kosenko, A. Kosas-Anatolskis, V. Homoliaka (1914–80), K. Dominčenas (1907–93), A. Štoharenko (1902–92), D. Klebanovas (1907–87; 1951 Lietuvos operos ir baleto teatre pastatytas jo baletas Svetlana).
Borys Liatošynskyj
Itin reikšminga simfonisto B. Liatošynskio kūryba ir pedagoginė veikla Kijevo konservatorijoje. 7 dešimtmetyje sustiprėję ryšiai su Vakarų pasauliu skatino muzikinės kalbos atnaujinimą, modernistines tendencijas. Reiškėsi kompozitoriai V. Sylvestrovas (g. 1937), L. Hrabovyčius (g. 1935), J. Stankovyčius (g. 1942), J. Iščenko (g. 1938), O. Kyva (g. 1947), J. Hubanovas (g. 1954). M. Skoryko (g. 1938), V. Sylvestrovo, L. Dyčko kūryboje ryškūs neofolklorizmo bruožai. Tuo laikotarpiu sukurta religinės tematikos kūrinių. B. Liatošynskio, J. Ševčenkos, B. Aleksejenkos, M. Skoryko, A. Zujevo, J. Meituso, T. Sakajevos‑Rostimašenko, P. Ladyženskio ir kitų kūryboje būta ir lietuviškos tematikos kūrinių. 20 a. pabaigos–21 a. pradžios žymesni kompozitoriai: Hanna Havrylec (g. 1958), Romanas Jakubas (g. 1958), Oleksandras Ščetynskis (g. 1960), Julija Homelska (1964–2016), Bohdana Froliak (g. 1968).
Muzikologija
Muzikologija plėtojama Kijevo, Odesos, Charkovo, Donecko konservatorijose ir Ukrainos mokslų akademijos Muzikologijos, folkloristikos ir etnografijos institutuose Kijeve ir Lvove. Vertingų muzikos teorijos veikalų parašė F. Aerova (1916–90), V. Zaderackis (g. 1935), I. Kotliarevskis (g. 1941), I. Piaskovskis (g. 1946), muzikos istorijos knygų – V. Dovženko (1905–95), O. Tkačenko (1905–85), M. Hordijčukas (1919–95), M. Zahaikevyč (g. 1926), N. Herasymova‑Persydska (g. 1928), O. Zinkevyč (g. 1948), I. Liašenko (1927–98). Etnomuzikologijos problemas tyrė K. Kvitka (1880–1953), S. Hryca (g. 1932), L. Jaščenko (g. 1928), B. Lukaniukas (g. 1947), daugiausia – V. Hošovskis (1922–96).
Žymesni atlikėjai
Žymesni atlikėjai: dirigentai H. Veriovka (1895–1964), O. Minkivskis (1900–79), O. Soroka (1900–63), P. Muravskis (g. 1914), S. Turčakas (g. 1938), dainininkai B. Hmyria, D. Hnatiukas, S. Hulakas-Artemovskyj, S. Krušelnycka, M. Lytvynenko-Volgemut, O. Mykytenko, J. Mirošnyčenko, L. Monastyrska, I. Patoržynskyj, V. Polozovas, B. Rudenko, L. Rudenko, A. Solovjanenko, pianistai L. Vaintraubas, V. Sečkinas, J. Ržanovas, smuikininkai B. Kotorovyčius, O. Krysa, O. Parchomenko, violončelininkė M. Čaikovskaja, vargonininkas A. Kotliarevskis.
Muzikinės institucijos
Operos ir baleto teatro rūmai Lvove (1900, architektas Z. Gorgolewskis)
Veikia Ukrainos valstybinis simfoninis orkestras (įkurtas 1937), Odesos, Charkovo, Donecko, Lvovo, Zaporožės ir kitų miestų filharmonijų simfoniniai orkestrai, Kijevo kamerinis orkestras (įkurtas 1964), Ukrainos liaudies choras (įkurtas 1943), Dumka (įkurtas 1920), Trembita (įkurtas 1939), bandūrininkų (įkurtas 1918) kapelos, Užkarpatės liaudies choras (įkurtas 1946), M. Lysenko styginių kvartetas (įkurtas 1951). Daugelis solistų ir muzikos kolektyvų koncertavo Lietuvoje, Lietuvos atlikėjai gastroliavo Ukrainoje. Kijevo konservatoriją baigė O. Balakauskas (B. Liatošynskio kompozicijos klasę), R. Apanavičius (asistentūrą), V. Survilaitė (aspirantūrą).
L: L. Archimovyč Šljachy rozvytku ukrajins′koji radjans′koji opery Kyjiv 1969; Istorija ukrajins′koji muzyky 5 t. Kyjiv 1989–2004; M. Antonowytsch Ukrainische geistliche Musik: Ein Beitrag zur Kirchenmusik Osteuropas München 1990.
2309
90
Ukrainos kultūra
Ukrainos konstitucinė santvarka
Ukrainos partijos ir profsąjungos