groja ukrainiečių liaudies muzikos ansamblis (Huculų festivalis Jaremčėje, Ivano-Frankivsko sritis, 2018)

dainuoja ukrainiečių vokalinis ansamblis

Operos ir baleto teatro rūmai Lvove (1900, architektas Z. Gorgolewskis)

kobza

Borys Liatošynskyj

Ukranos mùzika.

Muzikinis folkloras

Gyvuoja kalendorinės (koliadkos, ščedrivkos, vesniankos), vestuvinės, buitinės, socialinės tematikos dainos. Senosios liaudies dainos melodingos, pasižymi dermių įvairove, Vakarų Podolėje ir Karpatuose dažniausiai vienbalsės, Ukrainos centrinėje ir pietrytinėje dalyje – daugiabalsės, turi ryšių su gretimų šalių muzikiniu folkloru. Muzikos instrumentai: kobza, bandūra, cimbolai, basetlė, smuikas (visi chordofonai), sopilka, trembita (aerofonai), būgnas, būgnelis, tulumbas (membranofonai). Populiarūs mišrūs instrumentiniai ansambliai.

Profesionaliosios muzikos raida 10–18 amžiuje

Profesionalioji muzika kurta dar Kijevo Rusioje. Nuo 10 a. gyvavo bažnytinis giedojimas. Susiklostė savitas, vadinamasis Kijevo giedojimo stilius. Šalia vienbalsiškumo 17 a. bažnytinėje muzikoje įsigalėjo a cappella daugiabalsis partesinis giedojimas. Pagrindinis jo žanras – partesinis koncertas, pasižymėjęs ryškiais skambėjimo kontrastais, choro grupių priešprieša (Venecijos mokyklos įtaka). Iš Lenkijos paplito kantai – religinės ar pasaulietinės posminės formos tribalsės kompozicijos. Daugiabalsio giedojimo pagrindus apibendrino N. Dileckis. Choro muzikos centru apie 17 a. vidurį tapo Kijevo kolegija (įkurta 1632; nuo 1701 laisvųjų menų akademija – pirmoji rytų slavų aukštoji mokykla). 17 a. pabaigoje didikų dvaruose veikė operos ir baleto trupės, orkestrai, kapelos. 1729 Hluchive atidaryta profesionalių dainininkų mokykla. Reikšminga M. Berezovskio, D. Bortnianskio, A. Vedelio (1767–1808) ir kitų kompozitorių veikla. 18 a. didikų rūmuose, dvaruose žymūs, dažniausiai užsienio, kapelmeisteriai vadovavo orkestrams, operos ir baleto trupėms.

Muzika 19 a.–20 a. pirmoje pusėje

19 a. muzikinis gyvenimas plėtojosi miestuose. 1810 Odesoje atidarytas miesto teatras, jame vaidino italų operos trupė. Reikšmingų kūrinių sukūrė S. Hulakas‑Artemovskis (opera Zaporožietis už Dunojaus 1863, Lietuvoje pastatyta 1955), P. Sokalskis (1832–87; 1865 Odesoje įkūrė Muzikos mėgėjų draugiją), S. Vorobkevyčius (1836–1903). 1867 operos teatras atidarytas Kijeve (nuo 1939 Ukrainos T. Ševčenkos operos ir baleto teatras), 1880 – Charkove, 1887 – Odesoje. Operos ir baleto teatrai veikia Lvove, Donecke, Dniepropetrovske, operetės teatras – Kijeve (įkurtas 1934), muzikinės komedijos teatrai – Charkove (įkurtas 1929) ir Odesoje (įkurtas Lvove 1946, 1954 perkeltas į Odesą). 19 a. 2 pusėje didžiuosiuose miestuose veikusios Rusų muzikos draugijos mokyklos pertvarkytos į konservatorijas (Kijeve ir Odesoje – 1913, Charkove – 1917). Pirmasis ukrainiečių kompozitorius klasikas M. Lysenko sukūrė ukrainiečių muzikiniu folkloru pagrįstų kūrinių, tarp jų – operos Natalka Poltavka (1889), Tarasas Bulba (1890), simfoninės ir kamerinės muzikos kūrinių, stambių kompozicijų chorui. Muzikiniame gyvenime ėmė reikštis kompozitoriai V. Matiukas (1852–1912), M. Arkasas (1853–1909), kūrėsi chorai, išgarsėjo profesionalūs dainininkai, kūrybinę veiklą pradėjo kompozitoriai S. Liudkevyčius, M. Leontovyčius, M. Verykivskis, L. Revuckis, muzikos teoretikas B. Javorskis, etnomuzikologas F. Kolesa (1871–1947).

Muzikos raida 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje

Sovietiniais metais muzikinė kūryba tapo vis labiau Komunistų partijos funkcionierių reglamentuojama ir kontroliuojama. 1932 įkurta Ukrainos kompozitorių sąjunga su skyriais Kijeve, Dniepropetrovske, Donecke, Kryme, Lvove, Odesoje, Charkove. Skatinti sceninės, vokalinės ir programinės muzikos žanrai, tinkami propagandai, iš kompozitorių reikalauta vadinamojo liaudiškumo, muzikinės kalbos paprastumo. Ukrainos kompozitoriai ir sovietiniais metais sukūrė nemažai reikšmingų muzikos kūrinių. Išgarsėjo J. Meituso (1903–97) Jaunoji gvardija (1949), G. Žukovskio Iš visos širdies (1950), K. Dankevyčiaus (1905–84) Bohdanas Chmelnyckis (1951), G. Maiborodos (1913–92) Milana (1957) operos. Žymesni kompozitoriai – V. Kosenko, A. Kosas-Anatolskis, V. Homoliaka (1914–80), K. Dominčenas (1907–93), A. Štoharenko (1902–92), D. Klebanovas (1907–87; 1951 Lietuvos operos ir baleto teatre pastatytas jo baletas Svetlana). Itin reikšminga simfonisto B. Liatošynskio kūryba ir pedagoginė veikla Kijevo konservatorijoje. 7 dešimtmetyje sustiprėję ryšiai su Vakarų pasauliu skatino muzikinės kalbos atnaujinimą, modernistines tendencijas. Reiškėsi kompozitoriai V. Sylvestrovas (g. 1937), L. Hrabovyčius (g. 1935), J. Stankovyčius (g. 1942), J. Iščenko (g. 1938), O. Kyva (g. 1947), J. Hubanovas (g. 1954). M. Skoryko (g. 1938), V. Sylvestrovo, L. Dyčko kūryboje ryškūs neofolklorizmo bruožai. Tuo laikotarpiu sukurta religinės tematikos kūrinių. B. Liatošynskio, J. Ševčenkos, B. Aleksejenkos, M. Skoryko, A. Zujevo, J. Meituso, T. Sakajevos‑Rostimašenko, P. Ladyženskio ir kitų kūryboje būta ir lietuviškos tematikos kūrinių. 20 a. pabaigos–21 a. pradžios žymesni kompozitoriai: Hanna Havrylec (g. 1958), Romanas Jakubas (g.1958), Oleksandras Ščetynskis (g. 1960), Julija Homelska (1964–2016), Bohdana Froliak (g. 1968).

Muzikologija

Muzikologija plėtojama Kijevo, Odesos, Charkovo, Donecko konservatorijose ir Ukrainos mokslų akademijos Muzikologijos, folkloristikos ir etnografijos institutuose Kijeve ir Lvove. Vertingų muzikos teorijos veikalų parašė F. Aerova (1916–90), V. Zaderackis (g. 1935), I. Kotliarevskis (g. 1941), I. Piaskovskis (g. 1946), muzikos istorijos knygų – V. Dovženko (1905–95), O. Tkačenko (1905–85), M. Hordijčukas (1919–95), M. Zahaikevyč (g. 1926), N. Herasymova‑Persydska (g. 1928), O. Zinkevyč (g. 1948), I. Liašenko (1927–98). Etnomuzikologijos problemas tyrė K. Kvitka (1880–1953), S. Hryca (g. 1932), L. Jaščenko (g. 1928), B. Lukaniukas (g. 1947), daugiausia – V. Hošovskis (1922–96).

Žymesni atlikėjai

Žymesni atlikėjai: dirigentai H. Veriovka (1895–1964), O. Minkivskis (1900–79), O. Soroka (1900–63), P. Muravskis (g. 1914), S. Turčakas (g. 1938), dainininkai B. Hmyria, D. Hnatiukas, M. Lytvynenko-Volgemut, O. Mykytenko, J. Mirošnyčenko, L. Monastyrska, V. Polozovas, B. Rudenko, L. Rudenko, A. Solovjanenko, pianistai L. Vaintraubas, V. Sečkinas, J. Ržanovas, smuikininkai B. Kotorovyčius, O. Krysa, O. Parchomenko, violončelininkė M. Čaikovskaja, vargonininkas A. Kotliarevskis.

Muzikinės institucijos

Veikia Ukrainos valstybinis simfoninis orkestras (įkurtas 1937), Odesos, Charkovo, Donecko, Lvovo, Zaporožės ir kitų miestų filharmonijų simfoniniai orkestrai, Kijevo kamerinis orkestras (įkurtas 1964), Ukrainos liaudies choras (įkurtas 1943), Dumka (įkurtas 1920), Trembita (įkurtas 1939), bandūrininkų (įkurtas 1918) kapelos, Užkarpatės liaudies choras (įkurtas 1946), M. Lysenko styginių kvartetas (įkurtas 1951). Daugelis solistų ir muzikos kolektyvų koncertavo Lietuvoje, Lietuvos atlikėjai gastroliavo Ukrainoje. Kijevo konservatoriją baigė O. Balakauskas (B. Liatošynskio kompozicijos klasę), R. Apanavičius (asistentūrą), V. Survilaitė (aspirantūrą).

L: L. Archimovyč Šljachy rozvytku ukrajinskoji radjanskoji opery Kyjiv 1969; Istorija ukrajins′koji muzyky 5 t. Kyjiv 1989–2004; M. Antonowytsch Ukrainische geistliche Musik: Ein Beitrag zur Kirchenmusik Osteuropas München 1990.

2309

90

Ukrainos kultūra

Ukraina

Ukrainos gamta

Ukrainos gyventojai

Ukrainos konstitucinė santvarka

Ukrainos partijos ir profsąjungos

Ukrainos ginkluotosios pajėgos

Ukrainos ūkis

Ukrainos istorija

Ukrainos santykiai su Lietuva

Ukrainos švietimas

Ukrainos literatūra

Ukrainos architektūra

Ukrainos dailė

Ukrainos choreografija

Ukrainos teatras

Ukrainos kinas

Ukrainos žiniasklaida

Ukrainos lietuviai

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką