uosls òrganai, gyvūnų ir žmogaus uoslės analizatoriaus periferinės dalys, prisitaikiusios priimti lakių cheminių medžiagų sukeltą jaudinimą.
Gyvūnų uoslės organai
Daugumos bestuburių gyvūnų uoslės organai būna kartu su skonio organais, nelabai skiriasi vieni nuo kitų ir dažniausiai išsidėstę visame kūne.
Primityvius uoslės organus turi vėžiagyviai (chemines medžiagas junta čiuopiklių ir antenų šereliais).
Vabzdžių ir voragyvių uoslės organai yra ant kutikulės. Moliuskų uoslės organai išsidėstę ant osfradijų (jutimo organų ir žiaunų).
Sausumos stuburinių uoslės organai susikaupę nosies uodžiamojoje srityje (viršutiniame nosies trečdalyje).
Žmogaus uoslės organai
Žmogaus uodžiamosios gleivinės plotas apie 5 cm2. Joje yra apie 70 mln. uoslės organų receptorių, – lazdelės pavidalo ląstelių, kurių kiekviena turi po 5–6 žiuželius.
Judėdami žiuželiai uodžiamąjį paviršių padidina 100–150 kartų ir padeda uodžiamajai gleivinei geriau susiliesti su įkvepiamu oru. Kvapios medžiagos molekulėms patekus į nosį sudirginama uoslės organų receptorių membrana. Joje kilęs vietinis jaudinimas išlaisvina neuromediatorių, kuris uodžiamųjų nervų galūnėse sukelia nervinius impulsus. Pastarieji uodžiamojo nervo skaidulomis sklinda į galvos smegenų uodžiamąsias sritis.
Žmogus gali skirti keletą tūkstančių kvapų. Uoslės organai padeda įvertinti maistą, aplinką, refleksiškai sukelia seilių ir kitų virškinamųjų sulčių išsiskyrimą, skatina virškinimą.
1868