lygumų upės slėnis (Cuckmere prie Eastbourneʼo, Didžioji Britanija)

ùpė, natūrali vandens tėkmė, tekanti sausumos paviršiumi pastovia pačios išgraužta vaga. Vanduo teka nuolydžio kryptimi veikiamas sunkio jėgos. Upės pradžios vieta vadinama ištaka, vieta, kur upė įteka į kitą upę, ežerą, jūrą arba kitą vandens objektą – žiotimis. Didelėse upėse tarp ištakų ir žiočių skiriami aukštupio, vidurupio ir žemupio ruožai. Tėkmės greitis nuo aukštupio link žemupio dažniausiai tolygiai mažėja, vagos erozija silpnėja, akumuliacija didėja. Į ežerą arba jūrą įtekanti upė yra pagrindinė, į ją įtekančios upės – intakai. Iš dešinės (žiūrint pasroviui) įtekantys intakai vadinami dešiniaisiais, iš kairės – kairiaisiais. Pagrindinė upė, jos intakai ir intakų intakai sudaro upyną. Teritorija, iš kurios į pagrindinę upę suteka vanduo, vadinama upės baseinu, riba tarp gretimų baseinų – vandenskyra.

dviejų upių santaka

Natūralios upių vagos formuojasi erozijos procesų metu susidariusiuose slėniuose. Upės vaga yra žemiausia slėnio dalis, esanti žemiau upės kranto – sausumos ir upės vandens paviršiaus sąlyčio (esant vidutinio vandeningumo metų vandens lygiui) linijos. Virš vagos esanti upės dalis, apsemiama potvynių ir poplūdžių metu, vadinama salpa. Virš salpos prasideda slėnio šlaitai. Upės pagrindiniai požymiai apibūdinami vagos morfometrinėmis charakteristikomis: ilgiu, nuolydžiu, vingiuotumu, pločiu, gyliu. Upės ilgis – tai atstumas nuo ištakų iki žiočių (matuojamas nuo žiočių upės vidurine dalimi). Dar skiriamas hidrografinis ilgis – atstumas nuo žiočių iki upyno tolimiausio taško (hidrografinės ištakos). Pvz., pagal tradicinį ilgį ilgiausia pasaulio upė yra Nilas, pagal hidrografinį ilgį – Amazonė. Upių klasifikavimui pagal dydį naudojamas jų ilgis (ilgiausios pasaulio upės pateiktos lentelėje) arba baseino plotas (pasaulyje yra 23 upių, kurių jis daugiau kaip 1 mln. km2).

kalnų upės slėnis

Upės arba kurio nors jos ruožo aukščių skirtumo ir ilgio santykis vadinamas nuolydžiu. Ypač dideliu nuolydžiu pasižymi kalnų upės. Didelėse, seniai susiformavusiose lygumų upėse nuolydis mažėja nuo ištakų link žiočių. Daugumos upių nuolydžio kaita išilgai vagos nėra tolygi, todėl vandens srovės greitis įvairiuose ruožuose kinta. Vienose atkarpose intensyviau vyksta erozija (dugno ir krantų ardymas), kitose – akumuliacija (išplautų kietųjų dalelių nusėdimas). Akumuliacijos zonose formuojasi upinės sąnašos – aliuvis. Upės vagoje susidaro rėvos (seklumos) ir sietuvos (gilios vietos).

Uvac upės meandros (Serbija)

Ties jomis tėkmė aktyviau eroduoja krantus, slėnio dugne susidaro vingiai (meandros), prasideda meandravimo procesas. Sąsmaukoms tarp gretimų vingių siaurėjant susidaro salos, o šone likusios upės vagos atkarpos tampa senvagėmis. Lygumų upių žiotyse susidaro deltos. Upės paviršiaus padėtį pagal jos ilgį nusako išilginis profilis. Upės tėkmės savybes lemia jos skerspjūvio (plokštumos, statmenos tekėjimo krypčiai) rodikliai. Skerspjūvio plotas ir jo forma priklauso nuo vagos pločio, gylio ir jo pasiskirstymo skerspjūvyje. Atviroje (neapaugusioje ir neužšalusioje) vagoje, kurios skerspjūvis taisyklingas (giliausia upė vidurinėje dalyje), srovės didžiausias greitis yra upės viduryje netoli paviršiaus, mažiausias – prie krantų ir dugno.

Lent. Ilgiausios pasaulio upės
  Ilgis (km) Baseino plotas (tūkst. km2) Vidutinis debitas žiotyse (m3/s) Žemynas
Amazonė (su Ucayali) 7 025 7 180 220 000 Pietų Amerika
Nilas (su Baltuoju Nilu, Alberto Nilu, Viktorijos Nilu, Kagera) 6 671 2 870 2 600 Afrika
Jangdzė 6 380 1 827 32 000 Azija
Misisipė (su Misūriu ir Jeffersonu) 6 275 3 100 17 000 Šiaurės Amerika
Huanghė 5 464 771 1 360 Azija
Mekongas 4 500 810 13 200 Azija
Lena 4 400 2 490 17 000 Azija
Amūras (su Argune) 4 440 1 843 10 900 Azija
Kongas 4 374 3 690 41 300 Afrika
Irtyšius 4 248 1 643 2 830 Azija
Mackenzie (su Peace Riveriu ir Finlay) 4 241 1 790 12 600 Šiaurės Amerika
Nigeris 4 160 2 092 10 000 Afrika
Jenisiejus 4 029 2 580 19 800 Azija
Paraná (su Paranaíba) 3 998 2 600 17 500 Pietų Amerika
Obė 3 650 2 990 12 500 Azija
Volga 3 530 1 360 8 080 Europa
Juruá 3 283 244 9 000 Pietų Amerika
Madeira (su Mamoré) 3 240 1 391 30 000 Pietų Amerika
Jukonas 3 220 900 6 430 Šiaurės Amerika
Purusas 3 211 371 12 600 Pietų Amerika
Indas 3 100 960 3 850 Azija
Rio Grande 3 060 870 110 Šiaurės Amerika
Šventojo Lauryno upė (su Saint Louisu) 3 058 1 400 16 800 Šiaurės Amerika

Dauguma didesnių upių teka nuolat, mažesnės tam tikrais sezonais dažnai išdžiūsta arba įšąla iki dugno. Upės maitinamos paviršinio (lietaus, sniego, ledynų tirpsmo) ir požeminio (podirvio, gruntinio, tarpsluoksninio) vandens, atitekančio iš upės baseino. Dauguma upių maitinamos mišriai, bet viena rūšis vyrauja. Upės nuotėkis priklauso nuo baseino rodiklių: ploto, gruntų filtracinių savybių, augalijos, reljefo, klimato. Nuotėkio kiekį apibūdinantis pagrindinis rodiklis yra baseino plotas: kuo jis didesnis, tuo daugiau vandens gali pasiekti upę. Prireikus upių nuotėkis dirbtinai reguliuojamas (dažniausiai įrengiant tvenkinius). Nuotėkio kaitos ypatumus atspindi debitas. Per daugiametį laikotarpį upės debitas mažai kinta ir yra tinkamas upės vandeningumui vertinti. Pasaulyje yra 22 upės, kurių debitas daugiau kaip 10 000 m3/s. Vienodo dydžio baseinus turinčių upių vandeningumas skiriasi dėl nevienodo kritulių kiekio ir kritulių koeficiento (nuotėkiu tapusių kritulių dalies) esant įvairioms klimato sąlygoms. Pagal vandeningumą upės pasiskirsto zoniškai: didžiausi debitai būdingi regionams, pasižymintiems dideliais kritulių kiekiais ir santykinai mažu garavimu (ekvatorinei, subekvatorinei, vidutinių platumų klimato juostoms). Daugumoje upių teka gėlas vanduo. Bendroji upių vandens mineralizacija ir jo cheminė sudėtis priklauso nuo regiono sausringumo (drėgmės pertekliaus srityse druskingumas mažiausias). Vandens cheminės ir fizinės savybės lemia savitų ekosistemų upėse formavimąsi. Augalijos ir gyvūnijos rūšinė sudėtis labai skiriasi įvairiu nuolydžiu pasižyminčiuose upės ruožuose. Upių hidrologinį režimą apibūdinančių svarbiausių elementų (debito, vandens lygio, vandens temperatūros, nešmenų kiekio, mineralizacijos) reikšmės matuojamos vandens matavimo stotyse.

laivuojamas Hamble upės žemupys (Didžioji Britanija)

Upės, jų vanduo, pakrančių teritorijos intensyviai naudojamos žvejybai, gyvenvietėms kurti, derlingos upių deltos – žemės ūkio reikmėms, vanduo – laukams drėkinti, geriamajam vandeniui gauti, elektros energijai gaminti, laivybai. Dėl ūkinės veiklos kinta upių fizinės ir cheminės savybės, hidrologinis režimas, augalų ir gyvūnų rūšinė sudėtis. Vis didesnė upių dalis teka nenatūraliomis arba gerokai pakeistomis vagomis (grioviais, kanalais). Dažniausiai dirbtinai reguliuojamos (tiesininamos, gilinamos) mažų upių vagos; tai pažeidžia natūralius vaginius procesus, pakinta upyno struktūra, upės vandens balanso elementų santykis. Upes t. p. labai pažeidžia tvenkiniai ir vandens tarša. Upių hidrologinį režimą veikia ir globali klimato kaita. Upėse vykstančius procesus tiria upėtyra.

Vienos valstybės teritorija tekančios upės teisinis režimas nustatomas tos valstybės nacionaliniais teisės aktais, kelių valstybių teritorija ar valstybių sienomis (sutartinės upės) – tarptautinėmis sutartimis.

Lietuvos upės

1841

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką