ùpių transpòrtas, vidaũs vanden transpòrtas, transporto šaka, apimanti krovinių ir keleivių vežimą vidaus vandenų keliais (upėmis, kanalais, ežerais, tvenkiniais).
Upių transporto struktūra ir geografija
Upių transportui priklauso krovininiai ir keleiviniai laivai, vidaus vandenų keliai, upių uostai ir prieplaukos, hidrotechninė, ryšių ir radijo navigacijos įranga, upių laivyno eksploatacijos ir remonto priemonės. Tinkamas laivybos sąlygas palaiko žemkasės, žemsiurbės, ledlaužiai, kiti techniniai ir pagalbiniai laivai, nesavaeigius upių transporto laivus judina stūmikai ir vilkikai. Daugiausia vežama vienos šalies teritorijoje, bet kai kurios didelės magistralinės upės (Dunojus, Reinas, Oderis, Amūras, Paragvajus, Kongas, Nigeris ir kitos) jungia kelias valstybes ir naudojamos tarptautinei prekybai. Įvairių upių baseinams sujungti kasami kanalai.
keleivinis laivas plaukia Dunojumi (Bratislava, Slovakija)
baržos Didžiajame Kinijos kanale
21 a. krovininis upių transportas labiausiai išplėtotas Jungtinėse Amerikos Valstijose (Misisipe su Ohajo ir kitais intakais, Didžiaisiais ežerais, kuriuos su Atlanto vandenynu jungia Šventojo Lauryno upė, Kranto kanalu), Kinijoje (Jangdze, Didžiuoju Kinijos kanalu ir kita), Rusijoje (Volga, Kama, Obe, Dvina ir jų intakais, Maskvos kanalu, Donu, Lena), Vokietijoje (daugiausia Reino ir Maino upėmis), Olandijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Belgijoje, keleivinis – Kinijoje, Indijoje, Pietryčių Azijos šalyse. Upių transportas ypač svarbus Trečiojo pasaulio valstybėse, Rusijos rytinėje dalyje vežant krovinius ir keleivius į sunkiai pasiekiamus ar ekonomiškai atsilikusius regionus, kuriuose nėra sausumos kelių ir geležinkelių.
Upių transporto ekonominė reikšmė
Upių transporto privalumai, palyginti su kitų rūšių transportu: mažos pervežimų sąnaudos (magistralinėse upėse – 35 % mažesnės nei geležinkelių ir tris-penkis kartus mažesnės nei automobilių transportu), didelė keliamoji galia, saugumas ir ekologiškumas, santykinai mažas investicijų poreikis laivybai organizuoti. Upių transporto trūkumai: mažas greitis, laivybos sezoniškumas (žiemą daugelis vidaus vandenų kelių užšąla), dėl upių vingiuotumo ilgėjantys maršrutai.
Prekybinio upių laivyno laivais daugiausia vežami masiniai kroviniai, kurie nereikalauja didelio vežimo greičio, pvz., smėlis ir kitos statybinės medžiagos, mediena (t. p. ir sieliais), akmens anglys, įvairūs metalai ir jų rūdos, grūdai. Keleivinio upių transporto ekonominė reikšmė mažesnė, nes upių transportas labai pigus plaukiant lėtai (iki 25 kilometrų/valandą), bet plaukiant 50 kilometrų/valandą ir didesniu greičiu (laivais su povandeniniais sparnais ar su oro pagalve) sunaudojama gerokai daugiau kuro ir kelionės tampa brangios. Dideli keleiviniai upių transporto laivai daugiausia naudojami turistiniams kruizams, mažesni (vadinamieji upių tramvajai) – kaip viešasis transportas vežant keleivius miestuose ir priemiesčiuose. Specifinė upių transporto rūšis yra keltai, jais trumpais atstumais per vandens kliūtis reguliariai keliami keleiviai, automobiliai, geležinkelio traukiniai.
Istorija
Upių transportas yra seniausia transporto rūšis. Iš jos atsirado ir jūrų transportas. Pirmieji upių laivai buvo irkliniai ir buriniai, vėliau pradėta naudoti laivus, kuriuos traukė krantu einantys arkliai ar žmonės (laivavilkiai, arba burliokai). 9 a. Baltijos ir Juodąją jūras susiejo Variagų kelias į graikus, kuris ėjo Volchovo, Dniepro ir kitomis upėmis. Miestai kūrėsi daugiausia prie didelių upių, jos tapo svarbiais prekybos keliais, todėl 12–14 a. Europoje upių transporto plėtra labai paspartėjo, krovinius pradėta plukdyti 10–20 tonų keliamosios galios laivais. 16 a. upių laivybą pagerino šliuzų su vartais statyba, 17 a. – intensyvus kanalų kasimas (pirmiausia Olandijoje, Italijoje, Vokietijoje). Didelę pažangą upių transportas padarė 19 a. pradžioje, kai upių transporto laivuose pradėta naudoti garo variklius, ir 20 a. pradžioje, kai imta naudoti vidaus degimo variklius (pirmasis upių motorlaivis pastatytas 1903 Rusijoje). Nuo 20 a. vidurio upių transporto ekonominė svarba mažėja dėl greitesnio ir manevringesnio automobilių transporto plėtros.
burlaivis Hudsono upėje (Žemutinis Manhattanas, Niujorkas, Jungtinės Amerikos Valstijos)
Lietuvos upių transporto plėtra iki 1990 metų
Lietuvoje nuo seno Nemunu ir jo intakais plaukiojo pirklių valtys, buvo plukdomi sieliai. 14 a. pradžioje Vilniui tapus Lietuvos sostine imta daugiau laivuoti Neris. Laivybos sąlygos tarp Nemuno žemupio ir Karaliaučiaus pagerėjo, kai 1613–1616 buvo kanalizuota Gilija, 1679–1697 iškastas kanalas tarp Gilijos ir Deimenos. 1765–1784 iškastas Oginskio kanalas sujungė Dnieprą su Nemunu, 1823–1839 iškastas Augustavo kanalas – Nemuną su Vysla.
Augustavo kanalo šliuzas
19 a. viduryje Nemunu pradėjo plaukioti garlaiviai. 1855 vien per Vilniaus guberniją Nemunu ir Nerimi praplaukė 6491 laivas, 1868 sieliai. 1863–1873 įrengtu 24 kilometrų ilgio Karaliaus Vilhelmo kanalu (dabar Klaipėdos kanalas) laivai ir sieliai plaukė iš Nemuno Minijos žemupiu į Klaipėdą. Po Pirmojo pasaulinio karo atsiradus valstybių sienoms, kertančioms Dniepro–Nemuno vandens kelią, upių transporto ekonominė reikšmė sumažėjo. Sovietinės okupacijos metais daugumą krovinių sudarė iš Jurbarko žvyro karjero baržomis vežamas žvyras statyboms Nemuno ir Kuršių marių pakrantėse, kitos statybinės medžiagos. 1962 keleivius Nemunu ir Kuršių mariomis pradėjo reguliariai vežioti Raketos tipo laivai. 1986 upių transportas pervežė 0,6 % visų rūšių transportu pervežtų krovinių ir 0,1 % visų keleivių.
Lietuvos upių transportas po 1990 metų
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę didesnę reikšmę turi keleivinis upių transportas.
Šalyje yra 885,3 km vidaus vandens kelių, iš jų 822 km – valstybinės reikšmės (Nemunu, Kuršių ir Kauno mariomis, Nerimi, Nevėžiu, Minija, Dreverna, Mituvos ir Klaipėdos kanalais), 63,3 km – vietiniai (Kuršių mariomis, Skirvytės, Danės, Šyšos upėmis, Galvės ežeru). Laivybai naudojama tik dalis šių kelių, pagrindiniai – Nemunu nuo Kauno krovininės prieplaukos iki Atmatos žiočių (214,3 km) ir Kuršių mariomis (65,3 km), čia navigacija trunka iki 199 parų per metus. Valstybinės reikšmės vidaus vandens keliai ir jų infrastruktūra priklauso valstybei (juos navigacijos laikotarpiu tvarko ir prižiūri Vidaus vandenų kelių direkcija), vietinės reikšmės – savivaldybėms. Svarbiausi uostai: Kauno žiemos, Uostadvario, Nidos keleivinis.
Kauno žiemos uostas
1
Vidaus vandenų registre 2017 pabaigoje įregistruota 74 161 upių transporto priemonė – 50 052 nesavaeigiai pramoginiai laivai (daugiausia irklinės valtys), 20 694 pramoginiai, mažieji ir asmeniniai laivai (motoriniai laivai, kateriai, vandens motociklai), 1006 burinės jachtos, 768 vidaus vandenų ir žvejybos laivai, plūduriuojančios priemonės ir plūduriuojantys įrenginiai.
Smiltynės perkėla
Didžiąją dalį upių transportu vežamų keleivių sudaro bendrovei Smiltynės perkėla priklausančiais šešiais keltais iš Klaipėdos į Smiltynę ir atgal visus metus keliami Kuršių neriją lankantys poilsiautojai, Klaipėdos ir Neringos gyventojai (ir su lengvaisiais automobiliais, dviračiais, motociklais; perkėla). Pramoginė turistinė laivyba vyksta Kuršių ir Kauno mariose, Nemuno žemupyje, Trakų ežeruose, Vilniuje, Druskininkuose, Birštone ir kitur. Upių transporto veiklą reglamentuoja Vidaus vandenų transporto kodeksas (1996), upių transporto įmones vienija Nacionalinė upių transporto plėtros asociacija (įkurta 2009).