Urugvãjaus istòrija
Ikiistoriniai laikai
Dabartinio Urugvajaus teritorijoje gyventa jau 7000 prieš Kristų. Prieš prasidedant europiečių kolonizacijai čarua (charrúa, galutinai išnyko 19 a. viduryje) ir gvaranių genties indėnai vertėsi žemdirbyste, žvejyba ir medžiokle.
Kolonijiniai laikai
paskutiniai čarua indėnai (1848, Jameso Cowleso knygos Natural History of Man iliustracija)
1516 į dabartinį Urugvajų atvyko pirmoji ispanų ekspedicija, vadovaujama J. Diazo de Soliso. Kraštas tapo nominalia Ispanijos valda Rytiniu Krantu. Dėl atkaklaus vietos gyventojų pasipriešinimo ir neradus brangiųjų metalų kolonizacija vyko lėtai iki pat 17 a. pradžios, kai ispanai ėmė čia kurti didelius gyvulininkystės ūkius. 16–18 a. dėl dabartinio Urugvajaus žemių vyko kovos tarp portugalų, kolonizavusių dabartinę Braziliją, ir ispanų Urugvajaus upės vakariniame krante (dabartinė Argentina). Pagal 1777 San Ildefonso sutartį, užbaigusią 1776–77 Ispanijos ir Portugalijos karą, Rytinis Krantas galutinai atiteko Ispanijai ir įėjo į La Platos vicekaralystę.
Naujieji laikai
1806–07 dabartinio Urugvajaus teritoriją nesėkmingai bandė užkariauti Didžioji Britanija. Per Ispanijos kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karą 1811 mūšyje prie Las Piedraso J. G. Artigaso vadovaujami vietos gyventojai nugalėjo Ispanijos karinius dalinius, 1814, padedami argentiniečių, jie užėmė Montevidėją. 1815 Liaudies asamblėja paskelbė J. G. Artigasą Rytų provincijos (taip vadintas Urugvajus) vadu. 1817 šalį užėmė iš Brazilijos įsiveržusi Portugalijos kariuomenė, 1821 ji prijungta prie Brazilijos. 1825 urugvajiečiai sukilo, 1825 08 25 kongresas Floridoje paskelbė Rytų provincijos nepriklausomybę nuo Portugalijos ir Brazilijos. Šalis buvo prijungta prie Argentinos. 1828 Argentina ir Brazilija taikos sutartimi atsisakė pretenzijų į Rytų provinciją, bet toliau kišosi į jos vidaus reikalus.
Tridešimt trijų Rytų provincijos sukilėlių priesaika, 1825 (aliejus, 1877, dailininkas Juanas Manuelis Blanesas, Nacionalinis istorijos muziejus Montevidėjuje)
1830 priimta konstitucija paskelbė Urugvajų prezidentine respublika. 1836 susikūrė pagrindinės partijos – konservatyvi Nacionalinė (vadinamieji baltieji), atstovaujanti turtingiems gyvulių augintojams, ir liberali Kolorado partija, remiama viduriniosios klasės (daugiausia Montevidėjo gyventojų) ir prekybininkų. Partijų ir jų atstovaujamų interesų grupių kova dėl įtakos virto vidaus karu, kurstomu gretimų valstybių. 1836–38 vyko buvusio Urugvajaus prezidento, Nacionalinės partijos vadovo M. Oribe’s rėmėjų ir Kolorado partijos prezidento J. Fructuoso Riveros pajėgų mūšiai. 1843–52 M. Oribe su Argentinos kariniais daliniais laikė apsupęs Montevidėją (vadinamasis Didysis karas). Argentiniečiai atsitraukė spaudžiami Europos didžiųjų valstybių. Įvykiai Urugvajuje sukėlė ir Paragvajaus karą – 1864 Brazilija įsiveržė į Urugvajų ir parėmė Kolorado partijos sudarytą vyriausybę, Paragvajus, bijodamas prarasti įtaką Urugvajuje ir būti izoliuotas nuo Atlanto vandenyno, pradėjo karo veiksmus prieš Braziliją. 1865 Brazilijos pusėje į karą stojo Argentina ir Urugvajus. Sąjungininkų laimėtas karas dar labiau išsekino Urugvajų. 19 a. paskutiniame ketvirtyje padėtis šalyje stabilizavosi. Dėl užsienio (daugiausia Didžiosios Britanijos) investicijų sparčiai plėtojosi prekybinė gyvulininkystė ir krašto infrastruktūra.
Naujausieji laikai
19 a. pabaigoje vyko gausi europiečių imigracija: 1860–1900 Urugvajaus gyventojų skaičius išaugo apie 4 kartus. Viduriniosios ir žemesniosios klasių susiformavimas lėmė Kolorado partijos sėkmę: ji buvo valdančioji 1903–59, partijos lyderis J. Battle y Ordóñezas (1903–07 ir 1911–15 Urugvajaus prezidentas) – įtakingiausias šalies politikas.
20 a. pradžioje įvykdytos radikalios socialinės ir ekonominės reformos, 1919 priimta nauja Urugvajaus konstitucija, nacionalizuoti bankai ir didelės įmonės, įvesta 8 valandų darbo diena, proporcinė rinkimų sistema, vietos savivalda, Bažnyčia atskirta nuo valstybės. Šalis tapo viena turtingiausių žemyne. Per Pirmąjį pasaulinį karą Urugvajus išliko neutralus. Per pasaulinę ekonominę krizę (1929–33) smukus Urugvajaus ekonomikai prezidentas G. Terra, remdamasis B. Mussolini pavyzdžiu, 1933 įvedė dešiniųjų politinių jėgų diktatūrą. 1942 į valdžią grįžusi Kolorado partija grąžino demokratinę konstituciją. II pasaulinio karo pradžioje neutralus Urugvajus 1942 nutraukė santykius su Ašies valstybėmis, 1945 paskelbė joms karą.
1952 konstitucija prezidento instituciją pakeitė kolegialia Nacionaline taryba. Urugvajus suartėjo su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (1952 karinė sutartis). 20 a. 6 dešimtmečio antroje pusėje išaugus gamybai, bet nedidėjant eksportui šalyje prasidėjo stagnacija. 1959 pirmą kartą 20 a. rinkimus laimėjusiai Nacionalinei partijai stabilizuoti padėties nepavyko. 1966 atkurta prezidento institucija. Į valdžią grįžusi Kolorado partija (1966–72 prezidentas J. Pacheco Areco) t. p. neįveikė stagnacijos ir infliacijos. Stiprėjant Tupamaros judėjimui 1969 įvesta ypatingoji padėtis, 1970 J. Pacheco Areco tapo diktatoriumi, 1972 šalies saugumą ėmė kontroliuoti ginkluotosios pajėgos. Prezidentas J. M. Bordaberry Arocena (1972–76, Kolorado partija) paleido Kongresą, sudarė Valstybės tarybą (chuntą), uždraudė kairiųjų organizacijų veiklą (iki 1976 Urugvajuje buvo apie 7000 politinių kalinių). 1976 chunta galutinai perėmė valdžią, šalyje sistemingai pažeidinėtos žmogaus teisės, kilo emigracijos banga.
Urugvajaus prezidentas Luisas Batlle Berresas (antras iš kairės) su žmona ir Argentinos prezidentas Juanas Domingo Perónas su žmona Eva Perón (pirma iš kairės); Río de la Plata, 1948
20 a. 9 dešimtmečio pradžioje šalyje prasidėjo demokratizacijos procesai. 1984 įvyko demokratiniai parlamento ir prezidento rinkimai. Prezidentas J. M. Sanguinetti Cairolo (Kolorado partija) siekė normalizuoti padėtį šalyje, sušvelninti socialinę įtampą, pritraukti užsienio investicijų. 1985 paleisti politiniai kaliniai, atkurtos politinės teisės ir laisvės. 1990 išrinkto prezidento L. A. Lacalle’s de Herreros (Nacionalinė partija) sudarytos koalicinės vyriausybės (su Kolorado partija) vykdytai ekonomikos liberalizavimo ir privatizavimo politikai priešinosi visuomenė (keli įstatymai panaikinti referendumu). 1994 prezidento rinkimus vėl laimėjęs J. M. Sanguinetti Cairolo 1995–97 reformavo prezidento rinkimų sistemą (įvestas antras rinkimų turas, apribotas kandidatų skaičius). 1999 laimėjęs J. Battle Ibáñezas (Kolorado partija, parėmė ir Nacionalinė partija) sudarė komisiją 1976–85 karinės chuntos vykdytoms represijoms tirti. Dėl Urugvajaus prekybos partnerių Brazilijos ir Argentinos ekonominių sunkumų 1999–2003 Urugvajuje didėjo recesija: nedarbas pasiekė 20 % lygį.
Tabaré Ramónas Vázquezas palieka prezidento postą (Montevidėjas, 2020 02 28)
2004 parlamento rinkimus laimėjusiam kairiosios pakraipos Plačiajam frontui ir jo lyderiui prezidentui Tabaré Ramónui Vázquezui pavyko sustabdyti infliaciją, gerokai sumažinti valstybės skolą, pritraukti užsienio investuotojų. 2010 prezidentu vėl tapo Plačiojo fronto remiamas kandidatas – buvęs Tupamaros veikėjas, karinės chuntos 14 metų kalintas J. Mujica Cordano. 2013 12 10 Urugvajus tapo pirmąja pasaulio valstybe, kurioje galima laikyti, vartoti, pardavinėti marihuaną (pirkti gali tik užsiregistravę Urugvajaus piliečiai). 2014 11 prezidentu dar kartą išrinktas T. R. Vázquezas. 2019 10–11 prezidento rinkimus laimėjo Nacionalinės partijos atstovas Luisas Lacalle Pou (pareigas eina nuo 2020 03 01). Urugvajus laikomas viena sparčiausiai besiplėtojančių ir labiausiai socialiai pažengusių Lotynų Amerikos valstybių (pagal socialinės pažangos indeksą 2018 buvo pasaulyje 38‑asis; Lietuva, palyginti, – 31‑oji).
Jungtinių Tautų (1945), Amerikos valstybių organizacijos (1948), Lotynų Amerikos bendrosios rinkos (1991), Pasaulio prekybos organizacijos (1995), Pietų Amerikos tautų sąjungos (2008), Lotynų Amerikos ir Karibų šalių bendrijos (2010) narys.
Urugvajaus konstitucinė santvarka
Urugvajaus partijos ir profsąjungos
Urugvajaus ginkluotosios pajėgos