Urùko kultūrà, dabartinio Irako archeologinė kultūra.
Gyvavo apie 4000–3100 pr. Kr. Mesopotamijoje. Pavadinta pagal Uruko miestą‑valstybę. Šios kultūros žmonės gyveno įtvirtintuose iki 1 km2 ploto (10 000–20 000 gyventojų) miestuose‑valstybėse, statiniai statyti iš plytų. Miesto centre dažniausiai buvo T formos šventykla, puošta mozaika ir raižiniais. Buvo išrastas dantiraštis, žiedžiamasis ratas, atsirado cilindriniai spaudai. Uruko kultūros laikotarpio pabaigoje prasidėjo gyventojų skirstymasis į 2 kastas. Pasaulį imta suvokti kaip organizuotą visumą, kurioje valstybinis perskirstymas garantuoja gerovę.
Gyventojai vertėsi žemdirbyste, sodininkyste, gyvulininkyste. Pagrindiniai amatai: puodininkystė, akmentašystė, akmens, kaulo ir rago apdirbimas, metalo apdirbimas. Mirusieji laidoti nedeginti pilkapiuose, kartais – su gausiomis įkapėmis.