Utenà, miestas Lietuvos rytuose, į šiaurės rytus nuo Vilniaus; apskrities, rajono savivaldybės, Utenos miesto ir Utenos seniūnijų, dekanato, parapijos centras. 25 395 gyventojai (2020).
Per Uteną teka Vyžuona (Šventosios intakas) ir jos intakai Rašė bei Krašuona. Miesto šiaurinėje dalyje yra Dauniškio, pietvakarinėje dalyje – Vyžuonaičio (Utenio) ežerai. Per Uteną eina Kauno–Daugpilio (Latvija) plentas; plentai į Vilnių, Kupiškį, Švenčionėlius. Alaus darykla Švyturys-Utenos alus, maisto (bendrovės Utenos mėsa, Utenos duona, Rokiškio pienas), trikotažo (Utenos trikotažas), metalo apdirbimo (Umega) ir kitos pramonės įmonės. Kristaus Žengimo į dangų, Dievo Apvaizdos bažnyčios, stačiatikių, sentikių cerkvės. 2 pašto skyriai, 2 ligoninės, pirminės sveikatos priežiūros centras, Utenos kolegija, 3 gimnazijos, 4 progimnazijos, 2 pradinės, dailės, muzikos, jaunimo mokyklos, specialioji mokykla-daugiafunkcis centras, 2 mokyklos-darželiai, 6 lopšeliai-darželiai, kultūros, daugiafunkcis sporto, dienos, turizmo informacijos centrai, A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, vaikų, socialinės globos namai.
Utenos herbas
Utenos kraštotyros muziejus, Utenos alaus muziejus, kultūros centro dailės, stiklo galerijos. Rašės hipodromas, stadionas. Paminklas Vytauto apygardos partizanams (pastatytas 2009, autorius V. Gylikis). Tarptautiniai muzikos ir šokių Ežerų sietuva ir kiti festivaliai. Leidžiami laikraščiai: Utenis, Utenos apskrities žinios (abu nuo 1994), Utenos diena (2000).
Architektūra
Dievo Apvaizdos bažnyčia Utenoje (2004, architektai R. Krištapavičius, M. Jamantas)
Planas spindulinis, centre yra keturkampė aikštė. Klasicistinis pašto stoties statinių kompleksas (pastatytas 1836 pagal tipinį pavyzdinį projektą, architektas V. Ritschelis): paštas, ratinė, arklidė ir tvora su vartais.
Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia ir varpinė (19 a. pabaiga), joje – vertinga sakykla ir sietynas (abu 19 a. pabaiga, skulptorius J. Paplauskas), taurė (1662), šventoriuje – kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra (1905). Istoristiniai siaurojo geležinkelio stotis ir vandentiekio bokštas (abu 1899). Buvusios dvaro sodybos fragmentai: rūmai, arklidė, karvidė, kumetynas, tvartas ir jauja. Daktaro J. Basanavičiaus paminklas (1934, skulptorius B. Plungė, 1988 autoriaus atnaujintas). Kapinėse – S. Karanausko sukurti 2 antkapiniai paminklai (1977 ir 1979).
Dievo Apvaizdos bažnyčia (2004, architektai R. Krištapavičius, M. Jamantas), A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos rekonstrukcija ir priestatas (2008, architektai V. Bakšienė, D. Trainauskas, D Baliukevičius).
Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka (2008, architektai V. Bakšienė, D. Trainauskas, D Baliukevičius)
2271
Istorija
Utena – vienas seniausių Lietuvos miestų. Gyvenvietė minima nuo 1261. Iš pradžių kūrėsi aplink Utenos pilį, buvusią ant Narkūnų piliakalnio. 1416 įsteigta bažnyčia. Pilis sugriauta 1433 per Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio kovas, manoma, tuomet sunaikinta ir papilio gyvenvietė.
15 a. viduryje nauja gyvenvietė pradėjo kurtis dabartinės Utenos vietoje. 15 a. buvo miestelis prie valdovo dvaro (valdė vietininkas); ižde trūkstant pinigų dvaras būdavo įkeičiamas didikams. 1546 minimas Utenos valsčius. 1599 Utena gavo turgaus privilegiją. Smarkiai nukentėjo per 1655–60 Šiaurės karą. 1671 ją sudarė 47 valakai žemės, buvo bažnyčios jurisdika, 53 dūmai, turgavietė, 2 gatvės, gyveno vien lietuviai. Dar labiau sunyko per 18 a. pradžios Šiaurės karą ir maro epidemiją. 18 a. pabaigoje buvo sinagoga, Utena garsėjo linų prekyba. 1777 minima mokykla. 1830, 1831, 1834 Utena degė. Per 1830–1831 sukilimą ją buvo užėmę sukilėliai, įvyko jų kautynių su Rusijos imperijos kariuomene. 1833 buvo 109 mediniai namai, 12 krautuvių, 6 smuklės.
19 a. miestas ėmė sparčiau augti nutiesus Kauno–Daugpilio plentą (1830–35) ir Švenčionėlių–Panevėžio siaurąjį geležinkelį (1899). 1850 minima vaistinė, 1867 pastatyta stačiatikių cerkvė, 1869 įsteigta valdinė pradžios mokykla. 1864–1914 Utena buvo valsčiaus centras. 1879 beveik visai sudegė, po gaisro atstatyta planingai, dauguma namų mūriniai. 19 a. pabaigoje buvo 3 sinagogos, telegrafas, spirito varykla, alaus darykla, vyko savaitinis turgus ir 4 prekymečiai. 1906 Utenoje įkurtas vienas pirmųjų lietuvių kooperatyvų (Utenos vartotojų draugija). 1909 pastatyta ligoninė, atidaryta 4 klasių mokykla, 1911 – muilo fabrikas, 1914 – malūnas. 1915–50 Utena buvo apskrities centras.
Nuo 20 a. pradžios veikė parapijos choras (vadovas J. Banys, apie 100 dainininkų), vaidintojų būrelis. 1917 įsteigta slapta pavasarininkų kuopa. 1918 įkurta Saulės draugijos (skyrius nuo 1907) progimnazija, vėliau gimnazija (1929 suvalstybinta), 1923 – žydų vidurinė mokykla, 1925 – M. Valančiaus liaudies universitetas. 1923 įsteigta pieninė, 1927 – žemės ūkio mašinų ir vandens malūnų turbinų gamykla. 1924 Utena gavo miesto teises. 1933 veikė 3 malūnai, lentpjūvė, odų dirbtuvė, limonado įmonė, spaustuvė, elektrinė, vaistinė, buvo 40 gatvių, apie 700 namų. 1941–52 sovietų okupacinė valdžia ištrėmė apie 170 miesto gyventojų. 1941 07–08 Rašės miške (prie Utenos) nacių Vokietijos okupacinės valdžios nurodymu nužudyta beveik 4000 Utenos ir apylinkių žydų. Per II pasaulinio karo kovas sugriauta daugiau kaip 1/2 miesto pastatų, po karo atstatyta. 1942–44 Utenoje veikė Kęstučio organizacijos vienas štabų, 1946–52 apylinkėse – Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai.
Utena
Nuo 1950 Utena – rajono centras. Sovietų okupacijos metais sparčiai plėtota miesto pramonė, įkurta stambių įmonių, gamyklų. 1996 patvirtintas Utenos herbas.
1833 buvo 586, 1886 – 2460, 1897 – 3250 (2405 žydai), 1923 – 4890, 1933 – apie 7000 (55 % žydai), 1959 – 7158, 1970 – 13 000, 1979 – 23 461, 1989 – 34 430, 2001 – 33 860, 2011 – 28 997 gyventojai.