Vakarų Bažnyčios skilimas

Vakar Bažnýčios skilmas, Katalikų Bažnyčios istorijos laikotarpis, kai vienu metu valdė 2 arba 3 popiežiai. Truko 1378–1417. Kilo po Avinjono nelaisvės daliai kardinolų, Prancūzijos bažnytinės hierarchijos šalininkų, popiežiumi paskelbus Klemensą VII (pirmasis antipopiežius, rezidavęs Avinjone 1378–94). Tuo pat metu legaliai išrinktas popiežius Urbonas VI (1378–89) rezidavo Romoje. Vienos Europos šalys rėmė Klemensą VII, kitos – Urboną VI. Pisos susirinkime (1409) siekiant atkurti Bažnyčios vienybę paskelbta, kad šie 2 popiežiai buvę išrinkti neteisėtai ir popiežiumi išrinkas Aleksandras V (1409–10); tuo metu Avinjone rezidavusiam Benediktui XIII (1394–1423) ir Romoje rezidavusiam Grigaliui XII (1406–15) sosto neatsisakius atsirado 3 popiežiai. Konstanco susirinkime (1414–18) Jonas XXIII (Aleksandro V įpėdinis) buvo nušalintas, Benediktas XIII paskelbtas eretiku, o Grigalius XII atsistatydino, tada susivienijusi Avinjono ir Romos kardinolų kolegija popiežiumi išrinko Martyną V (1417–31); Vakarų Bažnyčios skilimas buvo likviduotas, popiežiaus rezidencija galutinai perkelta į Romą.

1

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką