Vakar Europà, istorinis ir kultūrinis regionas, apimantis Europos vakarinę dalį. Ribos nebuvo ir nėra griežtai apibrėžtos.
Dėl istorinės, kultūrinės ir socialinės raidos ypatybių Vakarų Europa išsiskyrė 11–13 a.; tuo metu jai priklausė Šventoji Romos imperija, Italija, Anglija, Prancūzija, dalis Pirėnų pusiasalio. Vakarų Europa plėtojosi sparčiau nei Vidurio bei Rytų Europos šalys ir perduodavo joms naujoves. 15 a. pabaigoje–16 a. Vakarų Europos valstybės pradėjo įsigalėti Amerikoje, tapo (ir iki 20 a. buvo) pasaulinės prekybos pagrindiniais centrais. Reformacija (16 a.) suskaldė Vakarų Europos religinę vienovę. Naujųjų laikų Vakarų Europos valstybėms buvo būdingi kai kurie specifiniai raidos bruožai: tautiniu pagrindu susikūrusių valstybių dominavimas, absoliutizmas, sparti ekonominė plėtra, miestų augimas, baudžiavos panaikinimas, demokratinių valdymo institucijų atsiradimas ir plėtotė. Tuo metu Vakarų Europai dažniausia buvo priskiriamos žemės į vakarus nuo Oderio ir Elbės.
18 a. pabaigoje–19 a. pirmoje pusėje Vakarų Europoje prasidėjo pramonės perversmas, valstybės tapo kolonijinėmis imperijomis. Tai įtvirtino Vakarų Europos politinį ir ekonominį dominavimą ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Daugiausia dėl regiono valstybių nesutarimų kilo I ir II pasauliniai karai, dėl nacionalizmo stiprėjimo radosi fašizmas ir nacizmas; dėl šių karų Vakarų Europos įtaka pasaulyje sumenko. Šaltojo karo metais prie Vakarų Europos dažniausiai buvo priskiriamos Europos demokratinės valstybės, NATO bloko narės.
1989–91, Europoje žlugus komunistinei sistemai ir Vidurio bei Rytų Europos valstybėse įsigalėjus demokratinei sistemai, vėliau daliai jų įstojus į Europos Sąjungą ir NATO, tokia Vakarų Europos samprata neteko prasmės. 21 a. pradžioje prie Vakarų Europos dažniausia priskiriamos kultūriniu ir geografiniu aspektu artimos valstybės: Airija, Austrija, Belgija, Didžioji Britanija, Lichtenšteinas, Liuksemburgas, Monakas, Olandija, Prancūzija, Šveicarija, Vokietija.