Valãkų refòrma, Lietuvos Didžosios Kunigaikštystės feodalinė žemės reforma, 16 a. antroje pusėje įvykdyta Lietuvoje ir dalyje Baltarusijos.
Svarbiausias reformos tikslas – padidinti didžiojo kunigaikščio iždo pajamas, tolygiai paskirstyti valstiečiams feodalines prievoles.
Didžiojo kunigaikščio (valstybinėse) žemėse Valakų reforma pradėta 1547, įstatymas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto paskelbtas 1557 04 01 (pasinaudota 1547 pilių ir dvarų valdytojų nuostatais). Po jo paskelbimo reforma truko apie 20 metų; 1547–66 išmatuota 57 636 valakai. Visa kiekvieno didžiojo kunigaikščio dvaro ir valsčiaus žemė paskelbta visiška valdovo nuosavybe ir buvo jungiama į vieną plotą, išmatuotą valakais (apie 21,38 hektaro). Žemė aplink dvarą buvo priskirta palivarkams, toliau nuo jo – valstiečių kaimams.
Didžiojo kunigaikščio pavyzdžiu Valakų reformą savo dvaruose įgyvendino didikai, Bažnyčia ir bajorai žemvaldžiai. Reformą vykdė matininkai. Išrinkę valstiečių laukuose vietą, tinkamą kaimui kurti, jie atmatuodavo kuo taisyklingesnį keturkampį ir padalydavo jį į tris lygius laukus. Kiekvieną lauką dalydavo į rėžius taip, kad kiekvienam valakui tektų žemės kiekviename iš trijų laukų. Valakai burtais buvo išdalijami valstiečių kiemams. Kartais valaką dalijosi 2–3 neturtingų valstiečių šeimos. Vidutiniškai vienam ūkiui teko apie 16 ha žemės. Kaime įsigalėjo rėžių sistema ir trilaukė sėjomaina (trilaukis). Valakų reformos nuostatai reikalavo skirti lažo darbams tiek valstiečių valakų, kad vienam palivarko dirbamosios žemės valakui tektų valstiečių 7 valakai. Nuo valako valstiečiai turėjo su savo darbiniais gyvuliais ir padargais eiti lažą po dvi dienas per savaitę, mokėjo 6–21 lietuviškų grašių činšą. Valstiečiams, gyvenantiems valsčiuose, kuriuose nebuvo dvarų ir palivarkų, lažo eiti nereikėjo. Už valaką žemės per metus jie mokėjo 15 grašių činšo ir 30 grašių asodos. Valstiečio lažininko 2/3 rentos sudarė atodirbis ir 1/3 – činšas. Realiosios valstiečių prievolės padidėjo apie 20 %.
Po Valakų reformos valstiečių sodybos, prieš tai išsidėsčiusios pavieniui, buvo sukeltos į gatvinius kaimus, įkurtus prie jiems priklausančių valakų. Valakų reformos įstatymas pertvarkė ir valstiečių administraciją, nustatė ir apibrėžė visų kaimo ir dvaro pareigūnų pareigas bei teises. Kaimus pradėta skirstyti į vaitystes (apie 100 valakų kiekvienoje), pristovus pakeitė vaitas.
Miškai valakais matuojami nebuvo, buvo tik apskaičiuojamas jų plotas ir išvedamos ribos (miškų revizija, miškų teisė). Valakais buvo išmatuota ir miestų, neturinčių Magdeburgo teisės, žemė. Ji buvo paversta skirtine žeme, už naudojimąsi ja nustatyta piniginė renta.
Valakų reforma galutinai panaikino valstiečių alodines teises, valstiečių baudžiauninkų prievolės (labai padidėjo lažas) už naudojimąsi skirtiniais sklypais virto žemės renta. Valakų reforma ir Trečiasis Lietuvos Statutas (1588) tapo palivarkinio lažinio ūkio teisiniu pagrindu. Reforma įtvirtino feodalinę žemės nuosavybę ir baudžiavinius santykius, griežtai atribojo valstiečius nuo bajorų, didžiojo kunigaikščio žemes nuo bajorų žemių, suvienodino valstiečių ūkių pajėgumą (sumažėjo skurdžių ir turtingųjų valstiečių), prisidėjo prie gamybinių jėgų kilimo, iždo pajamų didėjimo. Didžiojo kunigaikščio iždo pajamos padidėjo nuo 20 000 kapų lietuviškų grašių (iki reformos) iki 82 000 (1588).
Per Valakų reformą sukurta feodalinė žemėnaudos sistema gyvavo iki baudžiavos panaikinimo (1861); jos liekanų išliko iki kolektyvizacijos.
L: J. Jurginis Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje Vilnius 1962; V. Pičėta Agrarnaja reforma Sigizmunda‑Avgusta v Litovsko‑Russkom gosudarstve Moskva 1958.
1101
415