vandenynas

vandenýnas, okeãnas (gr. Ōkeanos – upė, tekanti aplink Žemę), Pasaulnis vandenýnas, Žemės planetos vandens erdvės, supančios žemynus ir salas; hidrosferos didžiausia dalis (96,5 %). Vandenyno plotas 361,3 mln. km² (sudaro 70,8 % Žemės paviršiaus, 80,8 % Pietų pusrutulio, 60,8 % Šiaurės pusrutulio ploto). Vandens tūris 1341 mln. km³. Vidutinis gylis 3795 m, didžiausias 11 022 m (Marianų lovyje, Ramiajame vandenyne). Apie 75 % vandenyno yra 3–6 km gylio. Didesnė vandenyno dalis yra Pietų pusrutulyje.

Pasaulinį vandenyną sudaro 4 tarpusavyje susisiekiančios dalys: Ramusis vandenynas, Atlantas, Indijos vandenynas ir Arkties vandenynas. Pagal fizines ir geografines savybes išskirtas (bet ne visuotinai pripažintas) Pietų vandenynas apima Ramiojo, Atlanto ir Indijos vandenynų pietines dalis. Kiekvieną vandenyną sudaro jūros, įlankos, lagūnos, sąsiauriai, fjordai, esantys periferinėse vandenynų dalyse ir salynų akvatorijose. Vandenynuose būna įvairus kiekis skirtingo dydžio salų (didžiausią plotą jos užima Ramiajame ir Arkties vandenynuose – beveik po 4 mln. km²), daugiausia žemyninės, vulkaninės ir koralinės kilmės. Pasaulinio vandenyno svarbiausios savybės: gamtinių savybių platuminis ir klimatinis zoniškumas, vienovė ir sąveika, bendri hidrosferos bruožai, pastovi cheminė sudėtis ir skirtingos hidrologinio ir hidrocheminio režimo charakteristikos.

Pasaulinio vandenyno dalių sąlyginės ribos

Pirmasis Pasaulinio vandenyno terminą panaudojo J. Šokalskis.

1

* apima Ramiojo, Atlanto ir Indijos vandenynų pietines dalis

Dugno geologinė sandara ir reljefas

Pasaulinio vandenyno dugno (vandenyninės plutos) formavimasis ir raida vyko mezozojuje ir kainozojuje. Atskiros vandenyno dalys yra nevienodo amžiaus, seniausiu laikomas Ramusis, jauniausiu – Arkties vandenynas.

Pasaulinio vandenyno dugno elementai (schema)

Vandenyno dugno reljefą sudaro 4 pagrindinės morfostruktūros: povandeninis žemynų pakraštys (šelfas, žemyno šlaitas, žemyninė papėdė), pereinamoji zona (pakraštinių jūrų įdubos, salų lankai, povandeniniai loviai), vandenyno guolis ir vandenyno vidurio kalnagūbriai. Jos skiriasi Žemės plutos struktūra, reljefo sandara, raida. Tarp povandeninio žemynų pakraščio ir vandenyno guolio esanti pereinamoji zona ryškiausia Ramiojo vandenyno vakarinėje, Atlanto – centrinėje ir pietinėje, Indijos vandenyno – šiaurės rytinėje dalyse. Šią zoną link guolio užbaigia povandeniniai loviai – giliausi (daugiau kaip 6 km) vandenynų dugno ruožai, susidarantys dėl litosferos plokščių subdukcijos; daugiausia jų Ramiajame vandenyne. Vandenyno guolio reljefą sudaro plokščios akumuliacinės (abisalinės) įdubos, jas skiriantys gūbriai, plynaukštės, vulkaniniai kalnai. Povandeninių įdubų (dubumų) Pasauliniame vandenyne yra apie 50. Daigiau kaip 6 km gylio įdubos ir loviai užima mažiau kaip 1 % Pasaulinio vandenyno dugno ploto.

Arkties, Atlanto, Indijos ir Ramųjį vandenynus ištisine grandine (daugiau kaip 60 000 km) juosia vandenyno vidurio kalnagūbriai (didžiausia planetos reljefo povandeninių gūbrių sistema), vietomis iškylantys virš vandens salų pavidalu.

2

3

4

Vandenynų nuosėdinę dangą sudaro nuosėdinės uolienos ir dugno nuosėdos, susiklosčiusios virš vandenynų bazaltinio pamato. Nuosėdinės dangos storis vandenynų įvairiose dalyse yra nevienodas (nuo kelių metrų iki 15–16 km; vidutinis – 459 m), mažiausias – dažniausiai vidurio dubumose, didžiausias – vandenynų pakraščiuose; didėja didėjant vandenyninės plutos amžiui. Dugno nuosėdų didžiausias storis yra Indijos vandenyne – Indo (5,5 km) ir Gangos (3,5 km) upių povandeniniuose išnašų kūgiuose.

Skiriama terigeninės (nuolaužinės, moreninės ir ledkalnių), biogeninės (karbonatinės – foraminiferinės, koralinės, kriauklaininės ir kita; silicitinės – radioliarinės, diatominės), vulkaninės (piroklastinės), cheminės (geležies-mangano, fosforito konkrecijos) ir poligeninės (raudonasis molis) dugno nuosėdos.

Nuosėdinė medžiaga vandenynų dugne (įvairiuose gyliuose) klostosi per visą vandenynų raidos laikotarpį. Per metus į vandenynus patenka 27,84 mlrd. t medžiagos; daugiausia jų sudaro upių sąnašos (67 %), eolinė (vėjo, 7 %), vulkaninė (6 %), biogeninė (6 %), ledynų (5 %) medžiaga. Nuosėdų kaupimosi intensyvumą nusako sedimentacijos greitis (milimetrais per metus), kuris įvairių tipų nuosėdų yra skirtingas: raudonųjų molių – 0,2–1,2 mm, silicitinių – 2,5 mm, karbonatinių – 20–30 mm, terigeninių – iki 300–500 mm (ties didelių upių žiotimis) per metus.

Patekusios į vandenyną dalelės dėl dugno morfologijos, vandens fizinių ir cheminių savybių, klimato poveikio ir kitų aplinkos sąlygų diferencijuojasi. Palei krantus kaupiasi stambios (žvyras, smėlis), giliau – smulkios (aleuritas, molis, aleuritinis ir pelitinis dumblas) nuosėdos. Raudonieji (giliavandeniai) moliai slūgso giliausiose dugno dubumose, terigeninės nuosėdos – daugiausia žemynų povandeniniuose pakraščiuose, vulkaninės – riftų zonose. Raudonieji moliai dengia apie 130 mln. km², foraminiferinės nuosėdos – 120 mln. km², terigeninės – 50 mln. km², diatominės – 32 mln. km², koralinės – 12 mln. km², vulkaninės – 10 mln. km², radioliarinės – 6 mln. km² vandenynų dugno ploto.

Vandens savybės

Vandenynas ištįsęs per visas klimato juostas. Dėl skirtingo Saulės spinduliuotės kiekio, tenkančio vandenyno paviršiui, įvairiose dalyse ir gyliuose skiriasi vandens temperatūra, biotos ir cheminių elementų pasiskirstymas.

Vandenyno vandens vidutinė temperatūra yra 3,8 °C; paviršiuje nuo –1 °C iki 27 °C (lentelė), priedugnio sluoksnyje nuo –1,8 iki 2,5 °C (išskyrus tektoninio aktyvumo, transforminių lūžių, riftų zonas, kur lokali priedugnio temperatūra yra kur kas didesnė). Nuo pusiaujo iki poliarinių platumų vandenyno vandens temperatūra sumažėja apie 10 kartų. Šiaurės pusrutulyje paviršinio vandens temperatūra apie 3 °C aukštesnė nei Pietų pusrutulyje (nes Saulės spinduliuotės maksimumas yra šiauriau geografinio pusiaujo). Metinė vandens vidutinė temperatūra atskiruose vandenynuose skiriasi: Ramiajame – 19,5 °C, Indijos – 17,1 °C, Atlanto – 16,9 °C, Arkties – 0,75 °C.

Vandenyno paviršiaus vandens temperatūros kaitos platuminius dėsningumus pažeidžia vandenyno srovės ir įvairūs vėjai. Ypač ryškus šaltųjų Peru ir Benguelos srovių (Pietų Amerikos ir Afrikos vakarines pakrantes atvėsina 8–10 °C) ir šiltosios Golfo srovės (Norvegijos jūros vandenis atšildo 5–8 °C, Barentso jūros – 12 °C) poveikis. Sezoniškai vandens temperatūra vandenyno paviršiuje kinta nuo 1 °C (ekvatorinėse platumose) iki 10 °C (subtropinėse ir vidutinėse platumose). Dėl vandens cirkuliacijos paviršiaus šiluma pernešama gylyn, todėl šie pokyčiai juntami iki 100–150 m (vietomis iki 500 m) gylio. Žemiau gilėjant temperatūra krinta šuoliškai.

Vandenyne yra didesnis ištirpusių druskų kiekis ir santykinis jų pastovumas nei sausumos vandenyse; vandenyno vanduo yra tankesnis nei gėlas. Vandens druskingumas vandenyno įvairiose dalyse kinta nuo apie 33 ‰ iki apie 37 ‰; vidutinis – 34,7 ‰. Druskų kiekis priklauso nuo garavimo intensyvumo, kritulių kiekio, gėlo vandens prietakos upėmis, ledynų tirpsmo procesų, geografinės platumos (mažėja nuo pusiaujo link ašigalių; išsiskiria du druskingumo maksimumai ties 30° šiaurės platumos ir 20° pietų platumos, siejami su pasatų zonomis). Šiaurės pusrutulyje vandens druskingumas mažesnis nei Pietų pusrutulyje. Ramiojo vandenyno vidutinis druskingumas 32,6 ‰, Atlanto – 34,5 ‰, Indijos – 34,8 ‰ (Persijos įlankoje, Raudonojoje jūroje – iki 39–40 ‰), Arkties – 32 ‰. Metinė druskingumo kaita nedidelė (išskyrus atskiras vandenyno dalis – pakrantes, upių žiočių arealus) – iki 0,2–0,5 ‰, pastebima tik 100–150 m storio vandens sluoksnyje.

Druskingumas didžiausias vandenyno paviršiuje. Chloridai (NaCl, MgCl₂) sudaro 88,6 %, sulfatai (MgSO₄, CaSO₄, K₂SO₄) – 10,8 %, karbonatai (CaCO₃) – 0,4 %, bromidai (MgBr₂) – 0,2 % vandenyne ištirpusių druskų. 99,8 % visų ištirpusių medžiagų sudaro deguonis, vandenilis, chloras, natris, magnis, kalcis, kalis ir anglies dioksidas. Deguonies daugiausia (iki 8 ml/l) viršutiniame 200 m storio sluoksnyje, einant gylyn jo kiekis mažėja (o anglies dioksido didėja), bet labai maži kiekiai išlieka net abisalinėse įdubose (patenka poliarinėms vandens masėms priedugnio sluoksniu judant iš poliarinių platumų pusiaujo link). Anglies dioksidas svarbus fotosintezės procesams (fitoplanktono biomasei), vandens apykaitos proceso metu žiemą pereina iš atmosferos į vandenyną, žiemą – atvirkščiai.

deguonies kiekio vandenyno viršutiniame vandens sluoksnyje žemėlapis

5

Hidrologinis režimas

Metinį vandenyno vandens balansą sudaro nuo paviršiaus išgaravusio vandens kiekis (505 000 km³), prietaka iš sausumos (upių vandens prietaka, ledynų tirpsmo vanduo; 47 000 km³) ir krituliai (458 000 km³). Vandenynas dalyvauja vandens apytakos procese sąveikaudamas su kitomis Žemės sferomis. Sklindanti Saulės spinduliuotės šiluma panaudojama garavimui ir turbulencinei apytakai su gilesniais vandens sluoksniais ir atmosfera. Ši apytaka intensyviausia tarp 20° šiaurės ir pietų platumų esant mažam debesuotumui ir aukštam atmosferos slėgiui. Vandenynas yra Saulės energijos pagrindinis kaupėjas – šilumą kaupia tarp 30° šiaurės ir pietų platumų, o aukštesnėse platumose išskiria ją į atmosferą švelnindamas vidutinių ir poliarinių platumų klimatą.

Vandenyno vanduo nuolat juda horizontalia arba vertikalia kryptimi. Cirkuliaciją daugiausia lemia netolygus vandens įšilimas įvairiose geografinėse platumose bei kitos jėgos (Saulės ir Mėnulio trauka, Corioliso jėga). Šie veiksniai sukelia vandens lygio pokyčius, bangavimą, potvynius ir atoslūgius, jūrų srovių susidarymą bei vertikalią vandens cirkuliaciją. Temperatūros ir druskingumo pokyčiai paviršiniame vandenyno sluoksnyje skatina vandens stratifikaciją, kuri sukelia vandens masių cirkuliaciją. Pastovūs ir kintantys oro masių srautai vandenyno vandenį išjudina iki 50–60 m gylio. Horizontalios cirkuliacijos pagrindinė savybė – Šiaurės pusrutulyje vanduo juda pagal laikrodžio rodyklę, Pietų pusrutulyje – prieš.

vandenyno paviršiaus bangavimas

Ties tropinėmis platumomis per visą vandenyną iš rytų į vakarus teka Šiaurės ir Pietų pasatinės srovės, o tarp jų – priešinga kryptimi juda kompensacinės tarppasatinės priešsrovės. Vandens judėjimas iš tropinių platumų į poliarines (ir atvirkščiai) sukelia šiltųjų (Golfo, Kuro Šio, Vakarų Grenlandijos ir kitų) ir šaltųjų (Labradoro, Benguelos, Peru, Rytų Grenlandijos, Vakarų Australijos ir kitų) srovių susidarymą. Giluminę (daugiau kaip 200 m) vandens masių cirkuliaciją lemia skirtingo tankio vandens sluoksnių ribos (piknoklinos) padėtis ir gylis. Giluminės ir priedugninės vandens masės juda lėtai, dažniausiai pusiaujo kryptimi.

vėjinė banga Portugalijos pakrantėje

Bangavimas būdingas vandenyno paviršiui iki 50–60 m; jį sukelia vėjas, potvyniai ir atoslūgiai, žemės drebėjimai, vulkanizmas. Vėjinių bangų aukštis iki 16 m (dažniausias – 1,4–4,0 m), seisminių (cunamis) – iki 40 m, jos apima visą vandens storymę. Potvynių ir atoslūgių metu vandens lygis kinta nuo 1 m atviroje jūroje iki 5–6 m pakrantėse (prie Kanados ir Aliaskos krantų – iki 15–20 m). Vandenyno vandens lygio pokyčius t. p. sukelia atmosferos slėgio svyravimai, ledynų tirpimas.

Vandenyno zoniškumas yra klimatinis (platuminis), vertikalusis (batimetrinis arba giluminis) ir cirkumkontinentinis (nuotolis nuo kranto). Vandenyno paviršių pasiekiantis Saulės spinduliuotės kiekis įvairiose geografinėse platumose nevienodas. Klimatinės juostos vandenyne atspindi temperatūros, druskingumo ir vandens tankio kaitą, simetrišką pusiaujui. Skiriamos 7 klimatinės juostos: ekvatorinė humidinė ties pusiauju (užima 20 % vandenyno ploto) ir nuo jos į šiaurę ir pietus einančios dvi aridinės (45 %), dvi vidutinio klimato humidinės (29 %) ir dvi ledyninės (6 %). Vertikalųjį zoniškumą sukelia vandenyno ir atmosferos veikla, Saulės spinduliuotės ir medžiagų apykaita.

Vandens storymėje skiriami 5 vandens sluoksniai: paviršinis, popaviršinis, tarpinis, giluminis ir priedugninis. Cirkumkontinentinis zoniškumas dažniausiai veikia ta pačia kryptimi, kaip ir vertikalusis – aplinkos skirtumai (gyvojo pasaulio ir dugno nuosėdų pasiskirstymas) ryškūs einant nuo kranto iki vandenyno vidurinių dalių.

Seisminėse srityse (ypač vidurio kalnagūbrių riftų slėniuose) būdingas ir tektotinis zoniškumas, pasižymintis kitokiu temperatūrų pasiskirstymu ir cheminių elementų koncentracija.

Augalija ir gyvūnija

Pasauliniame vandenyne yra daugiau kaip 160 000 gyvūnų (60 000 moliuskų, 20 000 vėžiagyvių, daugiau kaip 16 000 žuvų, daugiau kaip 100 žinduolių, apie 50 roplių) ir apie 15 000 dumblių (vyrauja fitoplanktonas) rūšių. Apie 75 % šių gyvūnų ir apie 50 % dumblių rūšių buveinės yra vandenyne.

Vandenyno storymėje yra viskas, ko reikia organizmams gyventi. Skiriamos 3 organizmų grupės: planktonas (gausiausia grupė), nektonas ir bentosas. Gyvieji organizmai gyvena visoje vandenyno storymėje, tačiau jų pasiskirstymas netolygus. Daugiausia – viršutiniame 0–100 m sluoksnyje, kuris sudaro mažiau kaip 2 % okeanosferos. Iki 500 m gylio sluoksnyje susikaupę 65 % zooplanktono ir daugiau kaip 90 % žuvų. Didėjant gyliui organizmų mažėja (iki tūkstančių kartų; horizontalia pusiaujo ir ašigalių kryptimi – šimtus kartų). Visi vandenyno organizmai sudaro vientisą ir tarpusavyje sąveikaujančią sistemą. 0–200 m gylyje dėl fitoplanktono vykdomos fotosintezės vystosi zooplanktonas; pastarojo migracija vertikalia kryptimi sudaro sąlygas gyvybės paplitimui įvairiuose gyliuose.

Gyvybės pasiskirstymas vandenyne labai priklauso nuo maisto medžiagų prietakos iš sausumos ir dugno srovių, keliančių priedugnio vandenį ir aeruojančių vandenyno storymę. Ypač didele dumblių ir gyvūnų įvairove pasižymi koralų rifų (atolų) regionai. Svarbią vietą vandenyno ekosistemose užima bakterijos – skaidydamos organines liekanas jos padeda kauptis cheminiams elementams, švarina vandenyno aplinką. Dar jūrų augalija, jūrų fauna.

Ištekliai

Skiriama biologiniai, vandens, mineraliniai, energetiniai, transporto ir rekreaciniai vandenyno ištekliai.

tuntas ančiuvių

Biologinių išteklių grupę sudaro jūriniai augalai ir gyvūnai, naudojami maistui arba pramonei. Žmonija išgauna tik apie 1 % visų vandenyno biologinių išteklių. Gaudoma apie 800 rūšių (jūrinių ir praeivių) žuvys, bet pagrindinius išteklius (apie 120 mln. t per metus) sudaro 140 rūšių. Biologiniams ištekliams t. p. priskiriama moliuskai (kalmarai, austrės, midijos; sugaunama apie 3 mln. t per metus), vėžiagyviai (krevetės, omarai, krabai; apie 2 mln. t), ropliai (jūriniai vėžliai ir kita; mažiau kaip 1 mln. tonų). Žinduolių gaudoma vis mažiau. Vandenyno augalų surenkama apie 700 000 t per metus. Produktyviausi vandenyno regionai: Atlanto šiaurinę ir pietrytinė, Ramiojo vandenyno šiaurės vakarinė ir pietrytinė dalys bei Pietų vandenyno Vakarų Vėjų srovės arealas.

Dėl didėjančio gėlo vandens naudojimo ir jo trūkumo sausumoje didelę svarbą įgauna jūrinio vandens gėlinimas garinimo būdu. Iš likusio druskos tirpalo gaunami įvairūs elementai ir jų junginiai (iš vandenyno vandens per metus gaunama daugiau kaip 35 mln. t druskos; tai sudaro apie 30 % išgaunamos druskos pasaulyje).

Mineralinių išteklių daugiausia šelfe; yra naftos, gamtinių dujų, akmens anglių, geležies, vario, nikelio ir kitų rūdų, aukso, platinos, deimantų, gintaro. 21 a. pradžioje šelfe buvo eksploatuojama apie 2000 naftos ir gamtinių dujų telkinių; daugiausia Persijos, Meksikos įlankose, Šiaurės jūroje. Šelfo dugne gausu statybinių medžiagų – smėlio, žvyro, klinčių. Abisalinėse įdubose yra geležies ir mangano bei fosforitų konkrecijų.

Energetiniai vandenyno ištekliai (šiluminė, patvankų, vėjo ir bangų, srovių, vandens lygio pokyčių ir kita energija) yra labai dideli, bet dar menkai išnaudojami. Kuriamos okeaninės šiluminės (perspektyviausia – tarp 20° šiaurės ir pietų platumų), banginės (tropinių ciklonų zonoje), patvankinės (Rusijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prancūzijoje, Kanadoje, Kinijoje), okeaninės hidrologinės (srovių, sąsiaurių) elektrinės stotys.

Per vandenyną eina tankus jūrinių kelių tinklas, kuriuo pervežama didelė dalis pasaulyje gaminamos produkcijos.

Vandenyno akvatorijoje plėtojamas kruizinis turizmas (iki 500 mln. turistų per metus), vandenyno pakrantėse vienu metu ilsisi 20–30 mln. pasaulio gyventojų.

Klimato kaita ir antropogeninis poveikis

Pasaulinės meteorologijos organizacijos ir Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos duomenimis, dėl klimato kaitos veiksnių vandenyno paviršinio vandens sluoksnio (iki 75 m gylio) temperatūra nuo 1971 pakilo 0,44 °C. Tikėtina, kyla ir gilesnių vandenyno sluoksnių temperatūra, didėja vandenyne sukauptos šilumos atsargos. Ilgalaikiai potvynių stebėjimų rezultatai rodo, kad nuo 20 a. pradžios prasidėjo pasaulinio vandenyno lygio kilimas: 1901–2018 laikotarpiu vandens lygis pakilo apie 15–25 cm, sparčiausiai – nuo 20 a. 9 dešimtmečio pradžios (10–20 cm); įvairių mokslinių tyrimų duomenimis, nuo 1991 vandenyno lygis kyla vidutiniškai 3,1–3,7 mm per metus. Kilmą labiausiai lemia terminis šylančio vandens plėtimasis ir sausumos ledynų tirpimas (palydovais ledynai stebimi nuo 1990); pvz., Grenlandijos ledyno masė nuo 2002 mažėja vidutiniškai po 225 Gt per metus, Antarktidos (nuo 2009) – vidutiniškai po 252 Gt per metus (1981–1990 – mažėjo po 40 Gt per metus).

Pasaulinio vandenyno vandens lygio kilimas (1993–2021; pagal palydovų duomenis)

vandenyno tarša kelia grėsmę gyvūnijai

Dėl antropogeninio poveikio – naftos gavybos ir transportavimo, oro teršalų (iškrinta rūgščiųjų lietų pavidalu), žemės ūkio taršos, pramonių ir buitinių nuotekų – didėja vandenyno taršos rodikliai, kinta vandens savybės (pvz., didėja vandenyno rūgštingumas: palyginti su ikiindustriniu lygiu paviršinio vandens pH sumažėjo 0,1), kyla grėsmė vandenyno gyvūnijai. Nerimą kelia didėjantis buitinių atliekų kiekis vandenyje – Ramiojo vandenyno šiaurinėje dalyje (tarp Havajų ir Kalifornijos pusiasalio) susiformavusi didžiulė (plotas apie 1,6 mln. km) dreifuojančių šiukšlių sala (didžiąją jos dalį sudaro plastikas; šiukšles šioje vietoje sutelkia jūrų srovės). Salą 1997 atrado regatos Transpac dalyvis Charlesas Mooreʼas. Manoma, tokių salų yra ir daugiau. Jungtinės Karalystės mokslininkų atlikti tyrimai nustatė didžiausius vandenynų teršėjus plastiku: Indija per metus į vandenyną išmeta apie 126 tūkst. t., Kinija – apie 70 tūkst. t., Indonezija – 56 tūkst. t., Jungtinės Amerikos Valstijos – 42 tūkst. t., Brazilija – 38 tūkst. t. plastiko.

Tyrimų istorija

Pirmieji jūrų ir vandenynų dugno nuosėdų tyrimai atlikti 1872–76 G. S. Nareso vadovaujamos mokslinės okeanografinės ekspedicijos aplink pasaulį metu (laivu Challenger, ekspedicijos mokslinis vadovas Ch. W. Thomsonas; buvo matuojamas vandenyno gylis, zonduojamas dugnas, imti nuosėdų ėminiai). Ekspedicijos dalyvis geologas J. Murray ir jo kolegos, ištyrę į Europą pargabentus nuosėdų bandinius, sukūrė jūrinių nuosėdų klasifikaciją (vėliau ji buvo tobulinama). Žinių apie dugno nuosėdas pagausėjo 20 a., kai patobulėjo grunto ėmimo technika, o vandenyno dugno topografiją imta tirti echolotais. Nuo 20 a. 5 dešimtmečio vandenyno gylis pradėtas matuoti seisminiais metodais.

Pirmasis Pasaulinio vandenyno dugno žemėlapis buvo sudarytas 20 a. 7 dešimtmetyje; batimetrinius duomenis surinko ir apibendrino Jungtinių Amerikos Valstijų geologai Marie Tharp ir Bruceʼas Heezenas. 1962–63 amerikiečių geologai Robertas Dietzas ir Haris Hessas paskelbė vandenyno dugno skėtros (spredingo) teoriją. Ją patvirtino povandeninių gręžinių, vandenyno dugno magnetinių anomalijų, uolienų įmagnetėjimo tyrimai; nustatyta, kad vandenyno dugno nuosėdinės dangos storis mažėja ir jos amžius (seniausios dugno nuosėdos susiformavusios juros periode) jaunėja vandenyno vidurio kalnagūbrių kryptimi, o uolienų magnetinių anomalijų linijiškumas ryškėja tolstant nuo jų (toliau nuo kalnagūbrių esančios uolienų juostos yra atvirkščio ir kitokio poliškumo). Remiantis šiais tyrimais buvo paskelbta naujosios globalinės tektonikos teorija; ją plėtojo geofizikai J. T. Wilsonas, Xavieras Le Pichonas ir kiti. Daugiau apie tyrimus Atlanto, Indijos vandenyno, Ramiojo vandenyno, Arkties tyrimų istorijoje.

Pasaulinio vandenyno dugno žemėlapis (sudarė Marie Tharp ir Bruce Heezen, dailininkas Heinrich Caesar Berann, 1977)

2403

2271