vedutà (it. vaizdas), peizažo rūšis; tapybos arba grafikos kūrinys, kuriame vaizduojama miesto panorama, jos fragmentas arba pavieniai pastatai. Vedutos apraiškų būta 15–16 a. italų tapyboje (Giovanni Bellini, V. Carpaccio). Vedutos pradininkai – daugiausia flamandų tapytojai, 16–17 a. kūrę Italijoje (J. Heintzas, 1564–1609, P. Brillis, 1554–1626).
Canaletto. Venecija: Švč. Mergelės Marijos Išgelbėtojos bažnyčia (aliejus, apie 1740, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
17–18 a. vedutų tapyba klestėjo Italijoje (Venecijoje) ir Anglijoje (L. Carlevarisas, 1663–1730, G. P. Panini, 1691–1765, G. van Wittelis, 1653–1736), buvo populiari Flandrijoje ir Olandijoje (J. Vermeeris). Sukurta idealizuotų Europos įvairius miestus, atmintinus įvykius, šventes, ceremonijas, laivų regatas vaizduojančių vedutų. Būdinga topografiškai tikslus vietovės perteikimas (naudota camera obscura), marinistinio peizažo (marina), buitinio žanro elementai, stafažinės figūros. 18 a. paplito senovės architektūrą vaizduojančios vedutos, susiklostė jų atmaina – kapričas. Ilgainiui vis dažniau vaizduoti atmosferos reiškiniai, daugiaplanė erdvė, stengtasi perteikti perspektyvos efektus. Vizionieriškų vedutų sukūrė tapytojai Canaletto, B. Bellotto, H. Robert’as, F. Guardi, J. M. W. Turneris, grafikai G. B. Piranesi, L. Rossini (1688–1782), A. Visentini (1691–1765).
Vedutos bruožų yra 20 a. tapytojų modernistų urbanistiniuose peizažuose (M. Utrillo, O. Kokoschka).
Veduta Lietuvos dailėje
Lietuvoje pirmosios vedutos yra 17 a. sukurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų panoramų raižiniai. 18 a. jų sukūrė grafikas H. Leibovičius, tapytojai A. van Westerveltas, P. Smuglevičius. 19 a. pradžioje vedutos daugiausia plito grafikoje (J. K. Vilčinskio Vilniaus albumas, N. Ordos piešiniai), jų nutapė K. Ruseckas, J. Peška, J. Marševskis, M. Zaleskis.
2648