vėjo energetika

vėjo elektrinių parkas Seirijuose

vjo energètika, mokslo ir technikos šaka, apimanti vėjo energijos panaudojimo teoriją ir praktiką. Vėjo energetika apima vėjo energijos keitimo įrenginių kūrimą, optimaliausius jos panaudojimo variantus. Vėjo energetikos privalumai: vėjo ištekliai neišsenkantys, vėjo elektrinės neišskiria į aplinką kenksmingų medžiagų, nors arti gyvenantiems žmonėms neigiamą poveikį daro skleidžiamas triukšmas ir vėjaračio sparnų šešėlių mirgėjimas. Vėjo energetikos pagrindinis trūkumas – vėjo energija nepastovi, priklauso nuo vėjo greičio ir krypties svyravimų. Statant vėjo elektrines vadovaujamasi tos vietovės daugiamečių vėjo greičio ir krypties stebėjimų statistikos duomenimis. Esant kintamam vėjo greičiui elektrinės įjungimo schema į bendrą energetikos sistemą yra sudėtinga ir brangi. Vėjo energija naudojama tiems gamybos procesams, kuriems galimos energijos tiekimo pertraukos, t. p. laivams varyti.

Istorija

Burėmis pradėta naudotis apie 5 tūkstantmetį prieš Kristų Kinijoje, Egipte. Tik 19 a. viduryje burlaivius imta keisti garlaiviais. Egipte prie Aleksandrijos yra išlikusių būgninio tipo vėjo malūnų liekanų, statytų 2–1 a. prieš Kristų. 7 a. persai naudojo sparninius vėjo malūnus. Vėjo varikliai naudoti popieriaus malūnuose, vilnų vėlyklose, lentpjūvėse, kalvėse, aliejaus spaudyklose, siurblinėse ir kitur. Europoje pirmieji vėjo malūnai pradėti statyti 12 a., Prancūzijoje, Anglijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Čekijoje – 13 a., Livonijoje, Lenkijoje – 14 amžiuje.

Lietuvoje

Pirmieji vėjo malūnai pradėti statyti 14 a. Baltijos pajūryje. 19 a. pradžioje jie paplito po visą Lietuvą. 19 a. antroje pusėje veikė apie 200 vėjo malūnų, o 1921 – apie 1000. Pabrangus pirminiams energijos šaltiniams 21 a. pradžioje pradėtos statyti vėjo elektrinės.