Vèlfai (Welfen), Vokietijos kunigaikščių giminė, viena įtakingiausių šalyje 9–13 amžiuje. Pradininku laikomas Ega (m. 646), Neustrijos majordomas valdant karaliui Dagobertui I. 8–9 a. jo palikuonys turėjo dideles valdas Švabijoje ir Burgundijoje. Pirmasis Velfų atstovas, minimas rašytiniuose šaltiniuose, buvo pirmasis Altdorfo grafas Velfas I (778–825), kuris ištekino savo dukteris Juditą už imperatoriaus Liudviko I Pamaldžiojo (819; tai tapo Velfų iškilimo pradžia), o Emą – už Liudviko II Vokiečio (827). Velfo I provaikaitis Rudolfas I 888 karūnuotas Aukštutinės Burgundijos karaliumi, jo sūnus Rudolfas II suvienijo Burgundijos karalystę, 922–926 t. p. valdė Italiją. 1055 mirus bevaikiam Karintijos hercogui Velfui III vadinamieji senieji Velfai išnyko, jo žemes paveldėjo sūnėnas Velfas IV (m. 1101, nuo 1070 Bavarijos hercogas) – jis tapo jaunųjų Velfų pradininku. Jo vaikaitis Henrikas Išdidusis 1137 tapo ir Saksonijos hercogu, ėmė pretenduoti į Vokietijos karaliaus sostą, bet ilgametėje Velfų ir Štaufenų dinastijos kovoje dėl sosto nugalėjo Štaufenai.
seniausias išlikęs Velfų giminės medis (12 a. pabaigoje sukurtas Weingarteno vienuolyne, Badenas-Viurtembergas, Fuldos aukštosios mokyklos ir žemės biblioteka)
Šių giminių kova rado atgarsį ir Italijoje (gvelfai ir gibelinai). Henrikas III Liūtas 1180 pralaimėjęs kovą su imperatoriumi Frydrichu I Barbarosa neteko beveik visų valdų, jam liko tik Braunschweigas ir Lüneburgas. Vienintelis Velfas, tapęs Vokietijos karaliumi ir Šventosios Romos imperijos imperatoriumi, buvo jo sūnus Otonas IV. Nuo 13 a. pabaigos Velfų įtaka Vokietijoje sumažėjo, jų pagrindine valda tapo Braunschweigo‑Lüneburgo kunigaikštystė. 18 a. pradžioje iš Velfų kilo Didžiosios Britanijos karalių Hanoverių dinastija.