vliava, vidurinių amžių–18 a. kariuomenės dalinys.
Viduriniais amžiais riterių vėliavą sudarė 25–80 ietys. Per Žalgirio mūšį kai kurias Vokiečių ordino vėliavas sudarė 60–100 iečių. Lenkijoje ir Abiejų Tautų Respublikoje vėliavas turėjo žemės, giminės ir dvarai (samdiniai).
15–16 a. buvo ietininkų ir šaulių (po 100–300 žirgų) vėliavos, jų daugumą sudarė lengvai šarvuoti kariai. 16–17 a. t. p. buvo kazokų, 16–18 a. – ordinarijų (magnatų; jas sudarė 600–6000 karių, naudotos svarbių tvirtovių gynybai) vėliavų.
17–18 a. vėliava tapo Abiejų Tautų Respublikos pagrindiniu taktiniu vienetu, buvo husarų (100–200 žirgų), šarvuotųjų raitelių (100–150 žirgų), lengvoji (60–100 žirgų) vėliavos. Vėliavai vadovavo rotmistras ir poručikas. 16 a. gyvavusios totorių ir vengrų vėliavos nuo 17 a. imtos vadinti lengvosiomis. 18 a. pabaigoje kavalerijos vėliava prilyginta eskadronui.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuotinio šaukimo kariuomenės vėliavose 14–17 a. buvo nuo 100 iki kelių šimtų, 17–18 a. algininkų vėliavose – 100–200 karių.