Vluva (vok. Wehlau), nuo 1946 rus. Znamensk (Znãmenskas), gyvenvietė Rusijos Federacijoje vakaruose, Kaliningrado srities vidurinėje dalyje, į rytus nuo Karaliaučiaus, prie Priegliaus ir Alnos santakos. 5200 gyventojų (2013). Per gyvenvietę eina Karaliaučiaus–Kybartų geležinkelis; plentas į Karaliaučių. Medienos apdirbimo, popieriaus, maisto pramonė, baldų gamyba. Šv. Jokūbo liuteronų bažnyčia (pastatyta 1260–80), katalikų koplyčia (1928), Vokiečių ordino buvusios mokyklos pastatas (1929).
Istorija
Vėluvos pradžia – nadruvių, skalvių ir sūduvių (surengusių žygį į Vokiečių ordino užkariaujamą Sembą) 1255 Sembos rytiniame pakraštyje pastatyta gynybinė pilis (Wilow, Velowe); ji turėjo sulaikyti Ordino veržimąsi į Nadruvą. Vokiečių ordinas pilį užėmė ir pastatė naują stipresnę pilį. Per 1260–74 Didįjį prūsų sukilimą 1263 (ar 1264) vokiečių pilį 8 d. buvo apgulę prūsai ir sūduviai, jiems padėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariai. Per 1280 sūduvių antpuolį pilis buvo sugriauta, vėliau atstatyta. Prie jos kūrėsi gyvenvietė, pirmą kartą paminėta (ir valsčius) 1323. Vėluvai 1336 buvo suteiktos miesto teisės. 1347 miestą sudegino, 1376 ir 1382 vėl puolė Kęstučio vadovaujama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė. 1349 pilies vietoje įkurtas pranciškonų vienuolynas (veikė iki 1524). 1360 pastatyta didelė gotikinė katalikų bažnyčia (nuo 1945 nebeveikia), 1382 – rotušė (1555 atstatyta). 1537 įsteigta Lotyniškoji mokykla, rengusi jaunuolius studijoms Karaliaučiaus universitete.
Vėluva (1684, vario raižinys)
1540 Vėluva sudegė, išliko tik bažnyčia. Per reformaciją buvo įkurta Vėluvos evangelikų liuteronų parapija, parapinė mokykla. Pamaldos bažnyčioje lietuvių kalba laikytos nereguliariai iki 1890. 1657 miesto rotušėje pasirašytas Vėluvos–Bydgoszcziaus traktatas. Dar 17 a. mieste, daugiausia apylinkėse, gyveno daug Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų). 1629 Vėluvoje gimė lietuvių raštijos darbuotojas T. G. Šulcas, 1703 mirė J. Richteris (Rikovijus; nuo 1695 bažnyčios diakonas). Nuo 1818 Vėluva buvo apskrities centras Mažosios Lietuvos regione. Beveik visi apskrities gyvenviečių pavadinimai buvo lietuviški arba prūsiški (nuo 1946 pakeisti rusiškais). Miestas garsėjo trakėnų veislės arklių turgumi (19 a. laikytas didžiausiu Europoje). 1860 pro Vėluvą nutiestas Karaliaučiaus–Eitkūnų geležinkelis. 1914, per Pirmąjį pasaulinį karą, miestą buvo užėmusi Rusijos imperijos kariuomenė. Mieste 1782 gyveno 2627, 1828 – 3138, 1875 – 5178, 1890 – 5385, 1905 – 5322, 1933 – 7348, 1939 – 8606 žmonės. 1945 01 Vėluva užimta SSRS kariuomenės, nuo 1946 priklauso Kaliningrado sričiai. Per Antrąjį pasaulinį karą miestas buvo smarkiai sugriautas; išliko dalis senamiesčio.