veñdas (pagal senovės slavų genčių grupės venedų pavadinimą), vėlyvojo proterozojaus laikotarpis, trukęs apie 68 mln. m. (prieš 610±10–542 mln. m.). Per jį susidarė nuosėdinių terigeninių (gravelitas, gargždas, smiltainis, aleurolitas, molis), žemyninių ledynų (tilitai, tiloidai) ir nuosėdinių efuzinių (arkozinis smiltainis, tufitas, tufas, gravelitas) uolienų kompleksas. Vendo stratotipinis pjūvis yra Rytų Europos lygumos šiaurinėje dalyje; tai terigeninės nuosėdos ir nuogulos, susidariusios negilios jūros ir žemyninėmis sąlygomis. Slūgso ant platformos kristalinio pamato. Vendo komplekse yra organinių medžiagų plėvelių (laminaritų), medūzų, mikrofitoplanktono ir primityviųjų nariuotakojų liekanų (be kietojo skeleto). 2004 Tarptautinėje stratigrafinėje skalėje vietoj vendo skiriamas ediakaro periodas (pagal 2013 skalę truko nuo apie 635 iki 541±1 mln. m.). 1950 vendą išskyrė B. Sokolovas (Rusija).
Lietuvoje vendo uolienos paplitusios į rytus nuo Kauno ir Biržų; tai raudonspalvės ir pilkos žemyninės, lagūninės ir jūrinės priekrantinės, be organinių liekanų (tik viršutinėje komplekso dalyje, Kotlino regioninio aukšto moliuose, yra akritarchų) uolienos (konglomeratai, gravelitai, smiltainiai, aleurolitai ir moliai). Išskirtos dvi vendo serijos: Šalčios ir Klevos, kurias sudaro 6 svitos. Pirmoji serija gretinama su Drevliano, antroji – su Redkino ir Kotlino regioniniais aukštais Rytų Europos platformoje. Vendo sluoksnių storis didėja rytų kryptimi iki 173 m, kraigas slūgso 355 m gylyje (gręžinys Vilkiškiai‑68). Lietuvoje vendą tyrė T. R. Jankauskas, L. Paškevičienė, J. Paškevičius, V. Sakalauskas.
1417