Venesuèlos architektūrà
16 –18 amžius
Nuo seno indėnai statė palmių lapais dengtus būstus. Seniausi miestai pastatyti Ispanijos valdymo laikotarpio (1522–1821) pradžioje; 16 a. miestai (Coro, su uostu – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1993) dažniausiai stačiakampio plano, su molio (arba plaušamolio), nuo 18 a. pirmos pusės – akmens ir plytų statiniais. Kalnuotose šalies vietovėse statyti vienaukščiai gyvenamieji namai su atviru kiemu – patijumi, pakrančių miestuose (kur klestėjo prekyba) – dviejų aukštų pastatai su gyvenamosiomis patalpomis antrajame aukšte.
16 a. įkurta vienuolynų (Šv. Pranciškaus Karakase, įkurtas 1572). 16–18 a. pastatyta trinavių ir penkianavių bažnyčių su medinėmis lubomis (katedros – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų La Acuncione, 1570–1612, Coro, pradėta 1583, Karakaso, 17 a. vidurys, fasadas 1711, architektas F. A. Menesesas; Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia Karakase, 1780, dabar Nacionalinis panteonas).
Venesuelos pakrantėje ir salose išliko 17–18 a. gynybinių statinių: tvirtovės – Arayos (Arayos pusiasalis), Šv. Karolio Boromiejaus – Pampatare (Nueva Espartos valstija, abi 17 a. pirma pusė), Santa Rosos – La Acuncione (apie 1683), fortai – Solano, Šv. Pilypo (abu 18 a. vidurys, abu Puerto Cabello).
19 amžius–20 amžiaus pirma pusė
19 a. raiškių eklektinių pastatų Karakase suprojektavo O. Menesesas (apie 1810–60; Venesuelos centrinio universiteto pietinis sparnas, pradėta 1839), A. Lutowskis (1809–71; Šv. Hiacinto turgus, 1853, Rožinio Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Antímano rj., 1857), L. Urdaneta (1825–99; Kapitolijaus rūmai, 1872), J. Hurtado Manrique (1837–96; Šv. Teresės bazilika, 1876, Dailės muziejaus pastatas, 1883), A. Malaussena (1853–1919; Municipalinio teatro rūmai, 1890).
Valdant prezidentams C. Castro (valdė 1899–1908) ir J. V. Gómezui (valdė 1908–35) eklektinę ir neostilių architektūrą plėtojo L. Muñozas Tebaras (1867–1918), A. Chataingas (1873–1928; rūmai – prezidento rezidencija Villa Zoila 1903, dabar Krašto apsaugos ir karo muziejus, Nacionalinio teatro, 1905, Centrinio archyvo, 1912, visi Karakase), M. Mújica Millánas (1897–1963; suplanavo rezidencinių priemiesčių Karakase).
Prancūzijos, arba Altamiros, aikštė Karakase (1945, urbanistas L. Roche’as)
20 a. 4–5 dešimtmetyje išaugus naftos gavybai suaktyvėjo urbanizacija, pastatyta pramoninių pastatų ir gyvenamųjų namų kvartalų. 20 a. viduryje rekonstruotas Karakasas, jame art deco bruožų pastatų suprojektavo C. Guinandas Sandozas (1889–1963), G. Wallisas Legórburu (1897–1979), modernizmo – L. Malaussena (1900–62), C. Domínguezas (1905–95; F. Toro mokykla, 1936), L. E. Chataingas (1906–71), W. Ossotas (1911–75), T. J. Sanabria (1922–2008), F. Vivasas (g. 1928). Žymiausias funkcionalizmo atstovas – C. R. Villanueva (Karakase – D. Kolumbijos mokykla, 1942, Venesuelos centrinio universiteto miestelis, 1945–59, pasaulio paveldo vertybė, nuo 2000).
20 amžiaus antra pusė–21 amžiaus pradžia
20 a. antros pusės–21 a. pradžios raiškesni pastatai: Karakase – Torre Europa (1975, architektas C. Gómezas de Llarena, g. 1939), T. Carreño kultūrinis kompleksas (1983, architektai T. Lugo Marcano, J. Sandovalis, D. Kunckelis), urbanistinis kompleksas Parque Central (1984, architektūrinė bendrovė Siso / Fernández‑Shaw Asociados), bendrovės Hewlett Packard dangoraižis (1997, architektūrinė bendrovė Mendoza Dávila Toledo), keltuvų sistema su stotimis Metro Cable (2010, architektūrinė bendrovė Urban Think Tank); Šv. Juozapo vienuolynas su bažnyčia Güigüėje (Carabobo valstija, 1990, architektas J. Tenreiro Degwitzas, 1936–2007), Coromoto Švč. Mergelės Marijos sanktuarijus Guanare (1996, architektas E. Calvani, g. 1915), Torre Sindoni Maracay (1999).
Architektai ir inžinieriai rengiami Inžinierių mokykloje (nuo 1861), Venesuelos centriniame universitete (nuo 1874, abu Karakase).
Pasaulio paveldo vertybės
Coro miestas (nuo 1993, pavojuje nuo 2005), Venesuelos centrinio universiteto Karakase miestelis (nuo 2000).
Venesuelos kultūra
Venesuelos konstitucinė santvarka
Venesuelos partijos ir profsąjungos
Venesuelos ginkluotosios pajėgos