Vènetas (it. Veneto, lot. Venetia), Venècija, istorinė ir administracinė sritis Italijos šiaurės rytuose. Pietryčiuose prieina prie Adrijos jūros Venecijos įlankos, šiaurėje ribojasi su Austrija.
Bassano del Grappos miestas Alpių prieškalnėse
Administracinė sritis apima Venecijos metropolinį miestą ir 6 provincijas: Belluno, Paduvos, Rovigo, Treviso, Veronos, Vicenzos.
Plotas 18 364 km2. 4,91 mln. gyventojų (2019).
Centras – Venecija (259 200 gyventojų, 2019).
Kiti miestai (tūkst. gyventojų, 2019): Verona (259,6), Paduva (212,4), Vicenza (111,8), Treviso (85,8), Rovigo (51,0), Chioggia (49,0), Bassano del Grappa (43,5).
Veneto šiaurinė dalis užima dalį Karintijos Alpių ir Dolomitinių Alpių (aukščiausia vieta – Marmolados kalnas, 3343 m, Trentino‑Alto Adigės autonominės srities pasienyje), pietinė yra aliuvinėje Po lygumoje; joje yra vulkaninės kilmės aukštumų (Berici, iki 444 m aukščio, Euganei, iki 602 metrų). Venecijos įlankos krantai žemi, pelkėti, daug lagūnų (didžiausia – Venecijos lagūna).
Klimatas Po lygumoje pereinamasis iš mediteraninio į vidutinių platumų, šiauriau – vidutinių platumų; kalnuose vertikalusis zoniškumas.
Per metus iškrinta nuo 750 mm kritulių (Po lygumoje) iki 1500 mm (Alpėse). Didžiausios upės (teka į Adrijos jūrą) – Po, Adige (abi sudaro bendrą deltą), Piave. Vakaruose sričiai priklauso dalis Gardos ežero.
Dirvožemiai kalnuose – akmenuoti rudžemiai ir kalciažemiai, kalnų keterose – kalkžemiai, priekalnių lygumose – rudžemiai, Po lygumoje – salpžemiai. Gaunamos gamtinės dujos, kasama cinko, švino rūdos, piritas, laužiamas marmuras.
Mašinų gamyba, laivų statyba, tekstilės, maisto, chemijos pramonė, juodoji ir spalvotoji (cinko, aliuminio lydymas) metalurgija, naftos perdirbimas.
Intensyvioji žemdirbystė; auginama kviečiai, kukurūzai, ryžiai, bulvės, cukriniai runkeliai, vynmedžiai, vaismedžiai. Veisiami pieniniai galvijai. Žvejyba.
dirbami laukai Po lygumoje
Tarptautinis turizmas (lankomiausi Venecijos, Paduvos, Veronos, Vicenzos miestai; juose yra pasaulio paveldo vertybių); pajūrio kurortai (Lido di Venezia, Lido di Jesolo), poilsio ir žiemos sporto centrai Alpėse (Cortina d’Ampezzo, Vittorio Veneto ir kiti).
Per Veneto teritoriją eina keliai iš Italijos į Austriją, Slovėniją. Venecijos, Chioggios prekybos uostai. Laivuojama Po upė. Tarptautiniai Venecijos Marco Polo, Veronos‑Villafrancos oro uostai.
Istorija
Dabartinio Veneto teritorijoje 12–11 a. pr. Kr. apsigyveno venetai. 7–6 a. į Po upės deltą atkeliaudavo gintaro prekeiviai. 3 a. pr. Kr. teritoriją užėmė romėnai, jie nutiesė kelius, užveisė vynuogynus. 49 pr. Kr. venetams suteikta Romos pilietybė. 1 a. pr. Kr. pabaigoje imperatoriui Augustui padalijus Italijos teritoriją į 11 regionų venetų ir istrų žemės tapo dešimtuoju regionu (dabartiniai Venetas ir Trentino‑Alto Adige). 1–2 a. per dabartinio Veneto teritoriją iš Baltijos pajūrio į Romą ėjo gintaro prekybos kelias.
5 a. įkurtas Venecijos miestas. 7 a. pabaigoje susikūrė Venecijos respublika. 1797 pagal Campo Formio taiką atiteko Austrijai.
1866 prijungta prie Italijos karalystės. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje daug gyventojų emigravo į Pietų Ameriką, Australiją, Kanadą, Jungtines Amerikos Valstijas.
1943–45 per nacių Vokietijos okupaciją Venetas (išskyrus Belluno provinciją) tapo marionetinės Italijos socialistinės respublikos (vadovas B. Mussolini) dalimi.