Veñgrijos dail
Vengrijos karalystės (1000–1918) laikotarpiu sukurti dailės kūriniai yra ir Austrijos, Kroatijos, Rumunijos, Serbijos, Slovakijos, Ukrainos dailės dalis. Vengrijos liaudies dailei būdinga raižyti, ištapyti mediniai baldai, įvairūs buities reikmenys, keramika, siuvinėti drabužiai, kurta juvelyrika, rago ir metalo dirbiniai.
Seniausių laikų dailė
Vengrijos dabartinėje teritorijoje išliko paleolito ir neolito laikotarpių kulto statulėlių, keramikos, senovės Romos laikotarpio freskų, mozaikų, statulų, vazų, stiklo dirbinių, hunų ir avarų juvelyrikos, skitų ir keltų metalo dirbinių.
grindų mozaikos fragmentas iš Heraklio vilos Budapešte (3 a. pradžia)
11–14 amžiaus dailė
Nuo 11 a. reiškėsi bizantiškojo stiliaus įtaka, jo bruožų turi karaliaus Stepono sarkofagas Šv. Stepono bazilikoje Székesfehérváre (11 a.), freskos Šv. Gizelos koplyčioje Veszpréme (apie 1240), Feldebrő bažnyčioje (Heveso medė, 12 a. vidurys). 11 a.–13 a. pradžioje plito romanika. 12 a. suklestėjo Pécso skulptūros dirbtuvės (reljefas Šv. Petro katedroje Pécse, apie 1130). Raiškiu skulptūriniu dekoru puošti romaninių bažnyčių fasadai (Lébény, Győro‑Mosono‑Soprono medė, 12 a. pradžia, Jáko, Vaso medė, 13 a. pradžia, abi Vakarų Uždunojės regionas), dažniausiai jų giluminiai portalai (Esztergomo katedros vakarinis portalas, iki 1196). 11–12 a. sukurta juvelyrikos, emalio dirbinių.
Švč. Mergelės Marijos ir Elžbietos susitikimas (tempera, medis, 1506, vadinamasis Meistras M.S., Vengrijos nacionalinė galerija Budapešte)
13 a. pabaigoje–15 a. reiškėsi gotika. Ankstyvosios gotikos dailei (Esztergomo rūmų koplyčios kolonų kapiteliai) įtakos turėjo Prancūzijos, vėlyvajai – Vokietijos, Čekijos gotika. Sukurta molbertinės tapybos kūrinių (altoriaus paveikslas Kalvarijos kalnas 1427, dailininkas Tomásas Kolozsváris, Švč. Mergelės Marijos ir Elžbietos susitikimas, 1506, vadinamasis Meistras M.S.), rankraščių iliuminacijų (Iliustruotoji kronika 1358–1570). 14 a. antroje pusėje Vengrijos karalių ir šventųjų bronzinių skulptūrų sukūrė broliai Mártonas ir György iš Kolozsváro (Šv. Jurgis Prahoje, apie 1373).
15–18 amžiaus dailė
Renesansas pradėjo plisti 15 a. pradžioje, suklestėjo valdant karaliui Motiejui I Korvinui (valdė 1458–90). Garsėjo miniatiūros (Motiejaus I Korvino bibliotekos rankraščiai su renesansiniais ornamentais), skulptūra (Kristaus figūros fragmentas iš Šv. Jurgio bažnyčios Soprone, apie 1425, Madona 1420–30, Piligrimas 1450–60, Madona iš Diósgyőro, iki 1490), juvelyrika, stiklo ir majolikos dirbiniai. Po 1526 karo su turkais renesanso plėtra sulėtėjo. Iki 17 a. provincijos bažnyčių sienų tapyboje derinta gotikos ir renesanso elementai. Nuo 17 a. pirmos pusės Habsburgų valdomoje Vengrijos dalyje iš Austrijos pradėjo plisti barokas; aristokratų rezidencijas skulptūriniu stiuko dekoru puošė meistrai iš Italijos. Grafikoje išpopuliarėjo pusės ūgio portretai, tapyboje vyravo istoriniai paveikslai (kovų su turkais), portretai (Ádámas Mányoki, 1673–1757, Johannas Martinas Stockas, 1742–1800); pradėti kurti peizažai (Karlas Philippeʼas Schallhasas, 1769–97). Barokinių religinės tematikos paveikslų nutapė italų (F. Solimena, Davide Antonio Fossati, 1708–95), austrų (P. Trogeris, F. A. Maulbertschas), vietiniai (Johannas Lucasas Krackeris, 1717–79, Istvánas Dorffmaisteris, 1729–97) dailininkai. Medinių barokinių skulptūrų (Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios Győre, 1641) daugiausia sukūrė vietiniai meistrai. Miestų aikštėse pastatyta kolonų (Švč. Mergelės Marijos Győre, 1686), religinių skulptūrų (Švenčiausios Trejybės Budapešte, 1717, skulptoriai Philipas (Fülöpas) Ungleichas (m. po 1736), Antonas Hörgeris (1685–1765), Sandoros skrynia Győre, 1731, skulptorius Antonio Corradini, 1688–1752). Rokoko žymiausias skulptorius – Johannas Antonas Krausas (1728–95; Cistersų bažnyčios Egeryje didžiojo altoriaus skulptūros, 1770). Valdant Marijai Teresei (valdė 1740–80) Vengrijoje įkurtos pirmosios piešimo mokyklos.
19 amžiaus dailė
19 a. pirmoje pusėje įsigalėjo klasicizmas. Knygų iliustracijų sukūrė austrų ir vietiniai (Károly Kisfaludy, 1788–1830) grafikai. Klasicistinių portretų nutapė M. Barabásas (apie 2000 portretų), peizažų – Károly Markó vyresnysis (1791–1860), bydermejerio portretų – J. Borsosas. Vėlyvojo klasicizmo ir akademizmo bruožų turi skulptorių I. Ferenczy, M. Izsó, Aloïso Stróblo (1856–1926), Jáno Fadruszo (1858–1903), György Zalos (1858–1937), Adolfo Huszáro (1843–88) kūryba. 1846 Pešte (nuo 1872 Budapeštas) dailininkas Jakabas Marastoni (1804–60) įkūrė pirmą privačią dailės akademiją (veikė iki 1860).
L. Paál. Miško gilumoje (aliejus, 1876, Vengrijos nacionalinė galerija Budapešte)
Po Vengrijos revoliucijos (1848–49) suklestėjo portretas; sukurta daug valstybės veikėjų, žymių žmonių portretų (Soma Orlay Petrichas, 1822–80). Istorinių paveikslų nutapė Józsefas Molnáras (1821–99), G. Benczúras, buitinio žanro – Jánosas Jankó (1833–96), M. Zichy, peizažų – Antalis Ligeti (1832–90), Károly Telepy (1828–1906), Sándoras Brodszky (1819–1901), Gusztávas Keleti (1834–1902); freskų sukūrė Mórasas Thanas (1823–99), Károly Lotzas (1833–1904). Po Austrijos‑Vengrijos susitarimo (1867) dailėje sustiprėjo nacionalinio romantizmo idėjos; žymesni atstovai: skulptoriai – Rudolfas Czélkúti Zűllicho (1813–90), Károly Alexy (1816–80; koncertų salės Vigadó Budapešte skulptūros, 1863), tapytojai – V. Madarászas, Bertalanas Székely (1835–1910), Alexanderis (Sándoras) von Wagneris (1838–1919).
László Mednyánszky (1852–1919) kūrybai būdinga impresionizmo, A. Fényeso, J. Ripplio‑Rónai (ir fovizmo bei puantilizmo), Tivadaras Kosztkos Csontváry (1853–19) – postimpresionizmo bruožai. 1871 Budapešte įkurta Karališkoji piešimo mokykla (nuo 2001 Vengrijos dailės universitetas). 19 a. pabaigoje realistinių buitinio žanro kompozicijų sukūrė M. Munkácsy, peizažų – L. Paális, Pális Szinyei Merse (1845–1920). Plenerinės tapybos plėtotei įtakos turėjo Nagybányos dailininkų kolonijos (veikė 1896–1901) atstovų (K. Ferenczy, S. Hollóssy) kūryba. Secesijos bruožų turi tapytojo Lajoso Gulácsy (1882–1932), skulptorių Miklóso Ligeti (1871–1944), Eduardo Telcso (1872–1948), Ödöno Moireto (1883–1966) kūriniai.
P. Szinyei Merse. Pusryčiai gamtoje (aliejus, 1873, Vengrijos nacionalinė galerija Budapešte)
20 amžiaus pirmos pusės dailė
20 a. pirmoje pusėje neoklasicistinių skulptūrų sukūrė Zsigmondas Kisfaludi Stróblas (1884–1975), Béla Ohmannas (1890–1968), Pális Pátzay (1896–1978). Avangardizmo dailės plėtotė siejama su grupių Aštuoni (Nyolcak, veikė 1909–12), Aktyvizmas (Aktivizmus, veikė apie 1914–21) ir MA (veikė 1916–26) atstovų (žymesni tapytojai – Károly Kernstokas, 1873–1940, Lajosas Tihanyi, 1885–1938, S. Bortnyikas, Lajosas Kassákas, 1887–1967, skulptoriai – Márkas Vedresas, 1870–1961, Vilmosas Fémesas Beckas, 1885–1918) veikla. Vengrijos dailei itin reikšminga po 1919 iš šalies emigravusių, užsienio šalyse kūrusių vengrų tapytojų (L. Moholy‑Nagy, V. Vasarely), skulptorių (Amerigo Toto, tikr. Imre Tóthas, 1909–84) ir fotografų (R. Capos, A. Kertészo) kūryba. 4–5 dešimtmetyje išryškėjo vadinamosios Romos mokyklos (Vilmosas Aba‑Novákas, 1894–1941, C. Pális Molnáras, 1894–1981, Béla Kontuly, 1904–83), Greshamo grupės (J. Egry, A. Bernáthas, I. Szőnyi), Szentendre’s kolonijos (Imre Ámosas, 1907–44, Lajosas Vajda, 1908–41), vadinamosios Europos mokyklos (Jenő Gadányi, 1896–1960, Dezső Kornissas, 1908–84, Endre Bálintas, 1914–86) narių kūryba. Abstrakčių kompozicijų nutapė Ferencas Martynas (1899–1986), Jenő Barcsay (1900–88), ekspresionistinių – G. Derkovitsas. Avangardistinių skulptūrų sukūrė Erzsébeta Forgách-Hann (1897–1984), Lajosas Barta (1899–1986), Józsefas Jakovitsas (1909–94), Ivanas Biró (1926–2001). Nuo 6 dešimtmečio plito socialistinis realizmas (skulptorių Jeno Kerényi, 1908–75, Józsefo Somogyi, 1916–93, tapytojo Endreʼs Domanovszky, 1907–74, kūryba). Šiuo laikotarpiu nonkonformistinę tapybą plėtojo B. Kondoras, Lili Ország (1926–78), skulptūros srityje eksperimentavo Tiboras Viltas (1905–83), Miklósas Borsosas (1906–90), Barna Megyeri (1920–66), E. Schaár.
20 amžiaus antros pusės–21 amžiaus pradžios dailė
20 a. antros pusės–21 a. pradžios Vengrijos dailei būdinga stilistikos, žanrų, technikų, tematikos įvairovė. Fotorealistinių kūrinių sukūrė Tiboras Csernusas (1927–2007), László Lakneris (g. 1936), László Méhesas (g. 1944), abstrakcijų – Ilona Keserű (g. 1933), Sándoras Molnáras (1936–2022), Istvánas Nádleris (g. 1938), neoprimityvistinių, neodadaistinių – László feLugossy (g. 1947), Istvánas efZámbó (g. 1950), Andrásas Wahornas (g. 1953), konceptualiojo meno – M. Erdély. 21 a. pradžioje instaliacijų sukūrė Orshi Drozdik (g. 1946), Péteris Forgácsas (g. 1950), Imre Bukta (g. 1952), Gyula Várnai (g. 1956), Balázsas Kicsiny (g. 1958).
1729
Tūkstantmečio memorialas Didvyrių aikštėje Budapešte (1900)
Vengrijos kultūra
Vengrijos konstitucinė santvarka
Vengrijos partijos ir profsąjungos
Vengrijos ginkluotosios pajėgos