Veñgrijos istòrija
Ikivalstybiniai laikai
romėnų termų Akvinke liekanos
Žmonės dabartinės Vengrijos teritorijoje apsigyveno paleolite. Bronzos amžiaus pabaigoje čia apsigyveno ilyrų ir trakų, 7 a. pr. Kr. – skitų, 4 a. pr. Kr. – keltų gentys. 1 a. pr. Kr.–2 a. po Kr. pradžioje šias gentis nukariavo Roma. Dabartinės Vengrijos vakarinė dalis priklausė Panonijos provincijai, romėnai įkūrė Akvinką (dabar Budapeštas), Sopianus (dabar Pécsas), Skarabantiją (dabar Sopronas) ir kitus miestus. Per Didįjį tautų kraustymąsi buvo įsikūrę hunai (395–453 Vengrijos žemės buvo Atilos valstybės centras), germanai (gotai, gepidai, langobardai), nuo 6 a. – slavai ir avarai. 7–10 a. klostėsi feodaliniai santykiai. Dunojaus vidurupio lygumoje apie 940 susikūrė Blateno kunigaikštystė, ji nuo 874 priklausė Moravijos didžiajai valstybei.
Vengrijos karalystė
Apie 896 iš Kamos vidurupio ir žemupio regionų atsikėlė Arpado vadovaujamos klajoklių vengrų gentys, per kelerius metus užėmė teritoriją iki Dravos (pietuose) ir Tisos (rytuose), vėliau nukariavo Moravijos didžiąją valstybę ir žemes Dunojaus dešiniajame krante. Tisos ir Dunojaus tarpupyje bei Uždunojėje susikūrė Arpadų (889–1301) valdoma ankstyvojo feodalizmo valstybė. Veržtis į Vakarus vengrai liovėsi 955 pralaimėję vokiečiams Lechfeldo mūšį. 974 Gėza (valdė maždaug 970–997) su šeima pasikrikštijo, valdant jo sūnui Steponui I Šventajam (997–1038) pakrikštyti vengrai (įsteigta Esztergomo arkivyskupija ir 5 vyskupijos), 1000 Vengrija tapo karalyste. 11–12 a. prisijungė Transilvaniją, Slovakiją, Kroatiją (1102 sudaryta asmeninė unija) ir Dalmatiją, siekė užvaldyti Bosniją ir Serbiją, bet ją silpnino dinastinės ir feodalų tarpusavio kovos. 1222 Andrius II (valdė 1205–35) buvo priverstas paskelbti Aukso bulę – karaliaus valdžia apribota, didikams ir bajorams suteikta daug teisių ir privilegijų. 1240–41 Vengriją nusiaubė mongolai.
Steponas I Šventasis (iliustruotos kronikos Chronicon Pictum miniatiūra, 14 a. antra pusė)
Valdant Anžu dinastijai (1308–87) karaliaus valdžia sustiprėjo; plėtėsi miestai, plėtojosi amatai ir prekyba, kūrėsi amatininkų cechai. Karolis Robertas (valdė 1308–42) po keliolikos metų kovų privertė paklusti diduomenę, padarė finansų reformą (įvestas auksinis florinas). Liudvikas I Didysis (valdė 1342–82) kariavo dinastinius karus su Venecija, siekė užvaldyti Balkanus (1343 Vengrijos vasalu tapo Valakija, 1356 – Bosnija ir Serbija), 1370 mirus Kazimierui III Didžiajam, kaip buvo sutarta anksčiau, tapo ir Lenkijos karaliumi. Po Liudviko I Didžiojo mirties Vengrijos ir Lenkijos asmeninė unija nutrūko. Sostą perėmęs Zigmantas I (valdė 1387–1437) 1396 vadovavo dideliam, bet nesėkmingam kryžiaus žygiui prieš turkus (pralaimėjo Bulgarijoje, prie Nikopolio), vėliau įsikišo į Vokietijos reikalus (1411 tapo Šventosios Romos imperijos imperatoriumi), kovojo su husitais (1436 išrinktas ir Čekijos karaliumi), todėl Vengrijos reikalus sprendė didikai.
paskutinis karaliaus Roberto Karolio mūšis su didikais, Rozgony, 1312 (iliustruotos kronikos Chronicon Pictum miniatiūra, 14 a. antra pusė)
Liudvikas I Didysis soste (iliustruotos kronikos Chronicon Pictum pirmasis puslapis, 14 a. antra pusė)
1440–44 ir 1490–1526 valdė Jogailaičiai. Nuo 15 a. pradžios Vengriją puldinėjo Osmanų imperija. 1444 Varnos mūšyje Vengrijos ir kitų valstybių kryžininkai pralaimėjo Osmanų kariuomenei (žuvo ir karalius Vladislovas Varnietis), bet laimėję Belgrado mūšį (1456) vengrai kuriam laikui sustabdė Osmanų imperijos veržimąsi į Europą. Motiejus I Korvinas (valdė 1458–90) sustiprino karaliaus valdžią, bet planų surengti Europos tautų kryžiaus žygį prieš Osmanus neįgyvendino. Valdant Vladislovui II Jogailaičiui (1490–1516) 1514 kilo Dózsos sukilimas, jį numalšinus valstiečiai galutinai įbaudžiavinti.
Karaliaus Liudviko II portretas (aliejus, apie 1522, dailininkas H. Krellis, Meno istorijos muziejus Vienoje)
Habsburgų valdymas
Bevaikiam Liudvikui II (valdė 1516–26) žuvus Mohácso mūšyje, pagal 1515 Vienos susitarimą Vengrijos sostą turėjo perimti Habsburgas Ferdinandas I, bet dalis bajorų karaliumi išrinko Transilvanijos vaivadą Joną Zapojajį. Iki 1538 trukusios abiejų pretendentų kovos (Jonas Zapojajis 1529 tapo Osmanų vasalu) nesibaigė nė vieno jų pergale: Ferdinandui I liko Vengrijos vakarinė dalis (ir Pozsony, dabar Bratislava), rytinėje dalyje susikūrė Zapojajų, vėliau Batorų valdoma nuo Osmanų priklausoma Transilvanijos kunigaikštystė; Vengrijos vidurinę dalį (ir Budą) 1541–44 užėmė Osmanų imperija.
Osmanų kariuomenė prie Szigetváro tvirtovės, 1566 (medžio raižinys, 1754)
16 a. Vengrijoje, daugiausia Transilvanijoje, plito reformacija, pirmiausia kalvinizmas. Kontrreformaciją remiantys Habsburgai siekė savo valdomai Vengrijos daliai primesti absoliutizmą. Šioms pastangoms priešinosi vengrų bajorai (1604 I. Bocskay, 1613–20 G. Bethleno vadovaujami sukilimai, 1666 F. Wesselényi parengtas sąmokslas). I. Thököly vadovaujamas 1678–85 sukilimas prieš Habsburgų valdžią – vadinamasis kurucų karas – 1683 virto Austrijos ir Osmanų imperijos karu (nuo 1684 jame dalyvavo ir Abiejų Tautų Respublika). Pagal 1699 Karlovicų taikos sutartį Habsburgai gavo beveik visą Vengriją (ir Transilvaniją, išskyrus Banatą).
Dėl Habsburgų absoliutizmo politikos, neatitinkančios Vengrijos įstatymų, kilo ir beveik visą šalį apėmė 1703–11 sukilimas. Jam vadovavęs Transilvanijos kunigaikštis Ferencas II Rakocis 1705 išrinktas Vengrijos kunigaikščiu, 1707 seimas pašalino Habsburgus iš Vengrijos sosto. Sukilimą numalšinę Habsburgai padarė nuolaidų (tikėjimo laisvė, išimtinė vengrų teisė užimti valstybines pareigas ir kita). Nepaisydami duotų pažadų, vėliau jie sugrąžino absoliutizmą, siekė vengrus suvokietinti ir panaikinti Vengrijos savarankiškumo likučius (1784 vokiečių kalba Vengrijoje paskelbta valstybine, 1786 panaikinti komitatai). Savo ruožtu vengrai siekė suvengrinti Kroatiją ir paversti ją Vengrijos provincija.
Vengrijos parlamento atidarymas, 1848 07 05 (J. Borsoso litografija pagal A. von Pettenkofeno paveiklą, 19 a. antra pusė)
Juozapui II (valdė 1780–90) vykdant apšviestojo absoliutizmo reformas Vengrijos valstiečiai 1785 įgijo asmens laisvę. Karai su Turkija (1788–90) ir revoliucine Prancūzija privertė Habsburgus 1791–93 patvirtinti Vengrijos bajorų privilegijas ir luominę konstituciją. I. Martinovićiaus vadovaujamas 1794 sąmokslas (planuota Vengriją paskelbti nepriklausoma federacine respublika) buvo atskleistas. Žlugus Napoleono I imperijai Vengrijos bajorija priešinosi Pranciškaus II (valdė 1792–1835) pastangoms sugrąžinti absoliutizmą. 19 a. 3 dešimtmetyje susiformavo I. Széchenyi, L. Kossutho ir kitų vadovaujama liberali opozicija, ji reikalavo demokratinių reformų. Per 1848–49 Vengrijos revoliuciją 1848 03 sudaryta L. Batthyány vadovaujama tautinė vyriausybė, 1848 09 – Tėvynės gynimo komitetas; 1849 04 Habsburgai pašalinti iš Vengrijos sosto.
Per revoliuciją išryškėjo kroatų, serbų ir kitų to meto Vengrijoje gyvenančių tautų siekiai išsaugoti tautinę tapatybę ir įgyti autonomiją, revoliucija numalšinta tik Austrijai pasitelkus Rusijos kariuomenę. Habsburgai įvedė Vengrijoje griežtą represinį režimą: atšaukta konstitucija, panaikinta savivalda, Vengrijos aukščiausias valstybės pareigas užėmė austrai, vokiečių kalba tapo vienintele valstybine kalba, nuo Vengrijos atskirta Kroatija (tapo pavaldi Vienai) ir kai kurios kitos žemės. Vis dėlto Austrijos valdžia padarė ir liberalių reformų: 1853 panaikintos feodalinės prievolės, valstiečiai įgijo teisę už išpirką įgyti žemės sklypą.
Austrijai pralaimėjus karus su Prancūzijos remiama Sardinija (1859) bei Prūsija ir Italija (1866) Habsburgai ėmė tartis su nuosaikiaisiais vengrų tautinio judėjimo veikėjais (vadovas F. Deákas). 1867 Vengrijos Šv. Stepono karūnos karalystė tapo dualistinės Austrijos-Vengrijos imperijos dalimi (dar vadinama Transleitanija), jai priklausė Kroatija, Slovakija, Transilvanija ir Vojvodina. 1868 atkurta Vengrijos ir Kroatijos (ši gavo autonomiją) unija. 1867 kompromisas Vengriją tenkino: ji savarankiškai sprendė vidaus klausimus – turėjo savo parlamentą ir vyriausybę (ją iki 1905 formavo Liberalų partija), vengrai ir toliau vyravo tarp karalystės tautų, jas siekė suvengrinti (1907 slovakų ir rumunų gyvenamose žemėse įvestas privalomas pradinis mokymas vengrų kalba). Žemės ūkis išliko vyraujančia Vengrijos ūkio šaka, bet nutiesus geležinkelius 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje sparčiai plėtojosi žemės ūkio produktų apdirbimo ir sunkioji pramonė, daugėjo darbininkų; 1890 susikūrė Vengrijos socialdemokratų partija. 1905 valdžią perėmė apie Nepriklausomybės partiją (įkurta 1895, siekė sukurti Vengrijos kariuomenę, emisijos banką ir kita) susitelkusių partijų koalicija, 1910 – I. Tiszos vadovaujama Nacionalinė darbo partija (veikė 1910–18; priešinosi žemės reformai ir bandymams federalizuoti Austriją-Vengriją). 1914 visos Vengrijos politinės partijos pritarė Austrijos-Vengrijos dalyvavimui I pasauliniame kare. Dėl karinių nesėkmių ir blogėjančios ekonominės padėties stiprėjo opozicija I. Tiszos vyriausybei (1913–17).
Nepriklausoma Vengrija
Austrijai-Vengrijai pradėjus irti (kroatai, slovakai ir kitos tautos reikalavo nepriklausomybės) Vengrijos politinės partijos 1918 10 25 sudarė Nacionalinę tarybą. Reikalaudama taikos, Vengrijos nepriklausomybės ir demokratinių reformų ji iš karto pelnė visuomenės paramą. 10 28 Budapešte prasidėjo sukilimas, 10 30 valdžią perėmė M. Károlyi vadovaujama vyriausybė. Imperatoriui Karoliui I 1918 11 11 atsisakius dalyvauti valstybės valdyme 11 16 Vengrija paskelbta respublika. 1919 01 M. Károlyi tapo Vengrijos prezidentu. Maisto produktų ir kitų prekių trūkumas bei Antantės teritoriniai reikalavimai skatino vengrų revoliucines nuotaikas. 1919 03 19 Vengrijos socialdemokratų ir Vengrijos komunistų (įkurta 1918 11) partijos susivienijo į Vengrijos socialistų partiją (veikė 1919 03–08) ir 03 21 paskelbė Vengrijos sovietų respubliką. Antantei pritariant iki 1919 08 revoliuciją nuslopino Rumunijos ir Čekoslovakijos kariuomenės, sovietų respublikos vadovai (B. Kunas ir kiti) pasitraukė į Austriją, vėliau į Sovietų Rusiją.
1919 11 į Budapeštą įžengė admirolo M. Horthy suorganizuota Nacionalinė armija. 1920 03 01 atkurta monarchija, regentu ir faktiniu diktatoriumi 1920–44 buvo M. Horthy (po 1921 nesėkmingo monarchistų pučo Habsburgai neteko teisės užimti Vengrijos sosto). 1920 06 pasirašius Trianono taiką Vengrija prarado apie 70 % turėtos teritorijos; apie 30 % vengrų atsidūrė už jos ribų. I. Bethleno vyriausybė (1921–31) valdė autoritariškai, gavusi Tautų Sąjungos paskolą atkūrė ūkį ir pasiekė valstybės finansinį stabilumą, vėliau atsistatydino dėl pasaulinės ekonominės krizės padarinių. G. Gömböso vyriausybė (1932–36) siekė įvesti fašistinio pobūdžio santvarką. Tarpukario Vengrijos užsienio politikos svarbiausias tikslas buvo peržiūrėti Trianono taikos sąlygas.
regentas Miklósas Horthy (apie 1943)
Siekdama šio tikslo Vengrija 1927 sudarė sąjungą su Italija, vėliau suartėjo su nacių Vokietija. Jos remiama Vienos arbitražų sprendimu 1938 atgavo dalį Slovakijos, 1939 – Užkarpatę, 1940 – Šiaurės Transilvaniją. Už paramą 1940 11 20 turėjo prisijungti prie Berlyno pakto. 1940 04 Vengrija kartu su Vokietija puolė Jugoslaviją (už tai gavo Bačką ir Baraniją), 1941 06 27 įsitraukė į karą su SSRS. 1941 12 Didžioji Britanija paskelbė karą Vengrijai, ši paskelbė karą Jungtinėms Amerikos Valstijoms. M. Kállay vyriausybė (1942–44) nuo 1943 pradžios slapta derėjosi su Vakarų valstybėmis dėl Vengrijos pasitraukimo iš II pasaulinio karo. 1944 03 Vokietija okupavo Vengriją. Naciams privertus regentą M. Horthy atsistatydinti 1944 10–1945 03 ministras pirmininkas buvo fašistinės nilašių partijos vadovas F. Szálasi. Jo vyriausybė organizavo masinius suėmimus, deportavo žydus į mirties stovyklas, 1944 10 paskelbė vadinamąją totalinę mobilizaciją. 1944 12 SSRS kariuomenės užimtame Debrecene komunistai, socialdemokratai ir kitų partijų atstovai sudarė prosovietinę Laikinąją nacionalinę vyriausybę (ministras pirmininkas B. Dálnoki Miklósas), kuri 12 28 paskelbė karą Vokietijai, 1945 03 17 dekretu likvidavo dvarininkų žemėvaldą (numatyta išdalyti didesnius nei 58 ha dvarus). 1945 04 visą Vengriją užėmė SSRS kariuomenė.
Komunistinis laikotarpis
Pirmuosius pokario parlamento rinkimus 1945 11 didele persvara (57 % balsų) laimėjo Nepriklausomoji smulkiųjų savininkų partija (įkurta 1908), jos vadovas Z. Tildy tapo ministru pirmininku, 1946 – prezidentu (koalicinei vyriausybei 1946–47 vadovavo kitas šios partijos veikėjas F. Nagy). 1946 02 01 Vengrija paskelbta respublika. Komunistai (1945–56 jiems vadovavo M. Rákosi) pradėjo politinius priešininkus diskredituojančią kampaniją (taikyta vadinamoji saliami taktika – siekta demokratines partijas pamažu išstumti iš politinio gyvenimo); 1946 03 sudarytas Kairiųjų blokas (be komunistų, priklausė socialdemokratai, Valstiečių nacionalinė partija ir kiti). 1947 02 10 Vengrija pasirašė Paryžiaus taikos sutartį su II pasaulinį karą laimėjusiomis valstybėmis – jai grąžintos Trianono sutarties sienos. F. Nagy, besipriešinantis komunistų pastangoms įsitvirtinti valdžioje, 1947 05 apkaltintas sąmokslu prieš valstybę, emigravo. 1947 08 parlamento rinkimus laimėjo Kairiųjų blokas (61 % balsų). Komunistų vyraujama vyriausybė (1948–52 jai vadovavo Istvánas Dobi) 1947–48 nacionalizavo bankus ir pramonės įmones, pradėjo žemės ūkio kolektyvizaciją. 1948 06 Vengrijos komunistų partija ir Vengrijos socialdemokratų partija suvienytos į Vengrijos darbo žmonių partiją (nuo 1956 Vengrijos socialistinė darbininkų partija). SSRS pavyzdžiu parengta 1949 konstitucija paskelbė Vengriją liaudies respublika.
ministras pirmininkas Imre Nagy kreipiasi į parlamentą (1956 10 24); už jo – buvęs komunistų partijos vadovas Mátyás Rákosi
SSRS padedant M. Rákosi pastangomis (1952–53 jis vadovavo ir vyriausybei) sukurtas stalininio tipo režimas, pagreitintai vykdyta industrializacija, prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija, organizuotos represijos partijoje (L. Rajko parodomasis procesas), prieš opoziciją ir Bažnyčią (Vengrijos primas J. Mindszenty 1949 nuteistas kalėti iki gyvos galvos). 1955 Vengrija prisijungė prie Varšuvos sutarties organizacijos. Po J. Stalino mirties (1953) M. Rákosi buvo priverstas keisti ekonominę politiką, po SSKP XX suvažiavimo (1956 02) – sušvelninti režimą. Ryškėjant visuomenės nepasitenkinimui partinei opozicijai ėmė vadovauti I. Nagy (1953–55 ministras pirmininkas). 1956 06 atstatydintą M. Rákosi pakeitė jo artimas bendradarbis E. Gerő, bet tai visuomenės nenuramino: 1956 10 23 Budapešte surengta demonstracija (dalyvavo apie 300 000 žmonių) prasidėjo Vengrijos revoliucija (1956).
sovietiniai tankai Budapešte (1956 10 31)
Kitą dieną I. Nagy vėl tapo ministru pirmininku. SSRS kariuomenės intervencija iki lapkričio pabaigos numalšino ketinimus grįžti prie parlamentinės demokratijos. Į valdžią sugrįžo J. Kádáro vadovaujama Vengrijos komunistų partija. Pradėta nuo represijų (1958 mirties bausme nubaustas I. Nagy), bet jau 1959, 1960 ir 1963 daugelis revoliucijos dalyvių buvo amnestuota, politinis režimas sušvelnėjo. Ekonomikoje iš pradžių grįžta prie centralizuoto valdymo, sunkiosios pramonės plėtotės ir žemės ūkio kolektyvizacijos (baigta 1961). 1967 pradėta vykdyti vadinamąją naujojo ekonomikos mechanizmo programą (veikė tam tikri rinkos ūkio elementai), dėl to 8 dešimtmečio pradžioje Vengrijos visuomenės gyvenimo lygis gerokai pakilo. Dėl ideologinių priežasčių tolesnių reformų atsisakyta. Nuo 9 dešimtmečio vidurio reiškėsi vis gilėjanti ekonominė krizė, didėjo valstybės skola.
Pokomunistiniai laikai
Krizės sukeltas visuomenės nepasitenkinimas skatino kurtis opozicines organizacijas – nuo 1987–88 veikė Vengrijos demokratinis forumas, Jaunųjų demokratų sąjunga (Fidesz – Vengrijos piliečių sąjunga), Laisvųjų demokratų sąjunga, atsikūrė Nepriklausoma smulkiųjų savininkų partija, Vengrijos socialdemokratų partija. 1989 01 šios organizacijos buvo legalizuotos, jos reikalavo ekonominių ir politinių reformų. 1989 06–09 vyko opozicijos ir valdžios derybos. 1989 10 Vengrijos socialistinė darbininkų partija pertvarkyta į Vengrijos socialistų partiją. 1990 04–05 parlamento rinkimus laimėjo Vengrijos demokratinis forumas, J. Antallo koalicinė vyriausybė pradėjo laisvosios rinkos ūkio reformas, privatizaciją. Prezidentu 1990 08 išrinktas A. Gőnczas (1995 perrinktas). 1991 iš Vengrijos išvesta SSRS kariuomenė. Susiklosčius sunkiai ekonominei padėčiai (nedarbas ir infliacija) 1994 05 parlamento rinkimus laimėjo socialistai (vyriausybei 1994–98 vadovavo G. Hornas); jie tęsė reformas, skatino užsienio investicijas, rengė Vengriją narystei ES.
1998–2002 valdė Fidesz – Vengrijos piliečių sąjungos ir kitų dešiniųjų partijų koalicija (ministras pirmininkas V. Orbánas), 2002–10 – socialistų ir laisvųjų demokratų koalicija (2002–04 vyriausybei vadovavo Péteris Medgyessy, 2004–09 – Ferencas Gyurcsány, 2009–10 – Gordonas Bajnai). Socialistų vyriausybei neįveikus pasaulinės ekonominės krizės padarinių 2010 04 parlamento rinkimus didele persvara (262 vietos iš 386) laimėjo dešiniosios partijos, jų sudaryta vyriausybė ir ministras pirmininkas V. Orbánas opozicijos kaltinami autoritariškumu ir radikalumu. 2011 04 priimtoje konstitucijoje (įsigaliojo nuo 2012 01; ES privertė pakeisti kai kuriuos straipsnius) pabrėžiama Vengrijos ištikimybė krikščioniškoms Europos vertybėms ir tradicijoms, valstybės pavadinime neliko žodžio respubika. 2011 12 priimta konstitucijos pataisa socialistai pripažinti atsakingais už komunistinio režimo nusikaltimus.
V. Orbánas ir Vokietijos kanclerė A. Merkel (Berlynas, 2014 05 08)
2014, 2018 ir 2022 parlamento rinkimus vėl laimėjo Fidesz – Vengrijos piliečių sąjunga, V. Orbánas vėl tapo ministru pirmininku. Jo vadovaujama Vengrija kategoriškai priešinosi ES siūlomai pabėgėlių paskirstymo kvotų sistemai, nepritarė ES Rusijai taikomoms sankcijoms. 2022 02 24 Rusijai pradėjus karinę invaziją į Ukrainą Vengrija atsisakė teikti Ukrainai ginkluotą paramą, paremti sankcijas Rusijos energijos išteklių eksportui, stabdė Švedijos narystę NATO.
2000–05 Vengrijos prezidentu buvo Ferencas Mádlas, 2005–10 – László Sólyomas, 2010–12 – Pálas Schmittas, 2012–22 – J. Áderis, 2022–24 – K. Novák – ji 2024 02 atsistatydino dėl visuomenės nepasitenkinimo prezidentės sprendimu suteikti malonę asmeniui, nuteistam už bendrininkavimą seksualinės prievartos prieš vaikus byloje; nauju prezidentu parlamentas išrinko Tamásą Sulyoką.
Jungtinių Tautų (nuo 1955), NATO (nuo 1999), ES (nuo 2004) narė.
1478
Vengrijos konstitucinė santvarka
Vengrijos partijos ir profsąjungos
Vengrijos ginkluotosios pajėgos