verifikãcija (pranc. vérification < lot. verus – teisingas + facio – darau), tiesos nustatymo būdas. Terminą išplatino loginio pozityvizmo atstovai Vienos būrelio laikotarpiu. Reikalavimas prasmingais laikyti tik tuos teiginius, kuriuos galima verifikuoti, t. y. nustatyti jų teisingumo reikšmes, yra vadinamas prasminiu verifikacijos kriterijumi. Jis nustato reikalavimus, kuriuos turi atitikti prasmingi teiginiai. Atitinkantys kriterijų teiginiai laikomi priimtinais mokslo praktikoje, neatitinkantys – šalinami kaip beprasmiai. Labiausiai prie verifikacijos kriterijaus tikslinimo prisidėjo R. Carnapas. Anot jo, beprasmės išraiškos kalboje atsiranda dėl dviejų priežasčių: dėl to, kad žodžių sekoje, primenančioje teiginį (pseudoteiginyje), vartojami bereikšmiai žodžiai, ir dėl to, kad pseudoteiginiai neturi teisingumo reikšmių, nes juose nepaisoma loginės sintaksės reikalavimų. Tam, kad žodis turėtų reikšmę, jis turi atitikti bent vieną lygiaverčių sąlygų: turi būti žinomas žodžio a empirinis skiriamasis požymis, ar žinoma, iš ko gaunami paprasčiausi stebėjimo teiginiai S(a), ar nurodytos S(a) teisingumo sąlygos, ar žinomas S(a) verifikacijos būdas. R. Carnapas pateikė pseudoteiginio pavyzdį, kuris atitinka gramatikos reikalavimus, bet pažeidžia loginę sintaksę: Cezaris yra pirminis skaičius. Tokia išraiška negali turėti teisingumo reikšmių ir yra beprasmė, nes žmogaus savybių aibė yra kita, nei pirminių skaičių aibė. Taikant verifikacijos kriterijų iš kalbos šalinami visi pseudoteiginiai. Visos metafizikos, etikos ir estetikos išraiškos yra pseudoteiginiai.
L: E. Nekrašas Pozityvus protas. Jo raida ir įtaka modernybei ir postmodernybei Vilnius 2010.
1151