veslo cklo teòrijos, ekonominės teorijos, kurios aiškina ciklinių ekonomikos svyravimų priežastis ir pateikia modelius šiems svyravimams (pirmiausia ekonominiams nuosmukiams) prognozuoti. 1819 J.‑Ch.‑L. de Sismondi pirmasis moksliškai paaiškino periodiškai kylančias ekonomines krizes (ankstesnė klasikinė politinė ekonomija neigė ekonominių ciklų buvimą arba siejo juos su veiksniais, esančiais už ekonominės sistemos ribų, pavyzdžiui, karais, nederliumi): ekonominiai nuosmukiai kyla dėl perprodukcijos ir nepakankamo vartojimo, kurių pagrindinė priežastis yra turtinė nelygybė visuomenėje ir per maža neturtingų socialinių sluoksnių perkamoji galia. Perprodukcijos ir nepakankamo vartojimo krizių teoriją vėliau plėtojo J. K. Rodbertusas‑Jagetzowas, K. Marxas. 1862 C. Juglaras nustatė, kad cikliniai ekonomikos svyravimai kartojasi reguliariai kas 7–11 metų ir kyla dėl laiko lagų tarp investicinių sprendimų priėmimo ir atitinkamų gamybinių pajėgumų sukūrimo padidėjus paklausai ar likvidavimo jai sumažėjus. 1923 anglų ekonomistas J. Kitchinas aptiko trumpesnius 3–5 metų trukmės ciklus, susijusius su laiko lagais tarp bendrovių sprendimų padidinti ar sumažinti gamybą pakitus verslo konjunktūrai (su tais pačiais gamybiniais pajėgumais) priėmimo ir atsargų jų sandėliuose pasikeitimo. 1925 N. Kondratjevas sukūrė ilgųjų bangų teoriją: ekonomikoje egzistuoja ir ilgalaikiai 45–60 metų trukmės ciklai, kuriuos sukelia ūkio technologinės struktūros, naudojamų žaliavų ir energijos šaltinių kaita. 1930 S. S. Kuznetsas išskyrė 15–25 metų trukmės ciklus, nurodė, kad juos sukelia demografiniai (pirmiausia migracijos) procesai ir su jais susiję statybų, investicijų į infrastruktūrą pokyčiai. J. A. Schumpeteris į vieną modelį sujungė trumpalaikius, vidutinės trukmės ir ilgalaikius ciklus teigdamas, kad cikliškumas yra ekonominio augimo dėsningumas: paspartėjus inovacinei veiklai vyksta ekonominis pakilimas, o kai ji sulėtėja ar yra nesėkminga, nuosmukis. J. M. Keynesas (keinsizmas) verslo ciklus aiškino investicijų pokyčiais, kurie sukelia visuminės paklausos didėjimą (ekonominį pakilimą) ar mažėjimą (nuosmukį), ir iškėlė idėją, kad ciklinius svyravimus galima ir reikia mažinti valstybės ekonominės politikos priemonėmis (lėtinti ekonominį augimą per pakilimą ir skatinti ekonomiką per nuosmukį). J. R. Hickso sukurtas išsamus verslo ciklo modelis apima investicijų multiplikatorių ir akceleratorių, laiko lagus, H. R. F. Harrodo ekonominio augimo ir ekonominės sistemos nestabilumo idėjas. Anot austriškosios verslo ciklų teorijos (pradininkai L. H. von Misesas, F. A. von Hayekas), ekonominės krizės kyla dėl klaidingos centrinių bankų politikos, kai jie dirbtinai sumažina palūkanų normas ir kredito įstaigos suteikia per daug paskolų (taip pat neefektyviems investiciniams projektams, kurie vėliau masiškai žlunga). Psichologinės verslo ciklo teorijos verslo ciklus aiškina žmonių nuotaikų ir pasitikėjimo ekonomika pokyčiais: optimistinės nuotaikos skatina daugiau investuoti ir vartoti, todėl didėja visuminė paklausa ir vyksta ekonominis pakilimas, o pesimistinės – mažinti investicijas ir vartojimą, dėl to prasideda nuosmukis. Nė viena verslo ciklo teorija nėra tobula, pasitvirtinanti visais atvejais ir leidžianti prognozuoti visus ciklinius ekonomikos pokyčius.
2687
ilgųjų bangų teorija