veterinãrinė mikrobiològija, veterinarijos šaka, tirianti įvairiems žemės ūkio gyvūnams žalingus mikroorganizmus, infekcinių ligų mikrobiologinės diagnostikos, profilaktikos ir gydymo būdus.
Istorija
Veterinarinės mikrobiologijos atsiradimas siejamas su A. van Leeuwenhoeko (Olandija) darbais. Jis savo pasigamintu mikroskopu stebėjo, aprašė ir nupiešė įvairių formų mikroorganizmus. Šis veterinarinės mikrobiologijos laikotarpis vadinamas morfologiniu, arba mikrofaginiu, tęsėsi iki 1857. Nuo 19 a. antros pusės prasidėjo antrasis – fiziologinis – veterinarinės mikrobiologijos laikotarpis, kurio metu pradėta tirti mikroorganizmų veiklos įtaka įvairiems medžiagų pakitimams ir užkrečiamųjų ligų atsiradimui. L. Pasteuras (Prancūzija) įrodė, kad rūgimą sukeliantys mikroorganizmai skiriasi nuo kitų ne tik išvaizda, bet ir gyvybine veikla. Kenksmingiems mikroorganizmams naikinti jis pasiūlė skysčius pakaitinti iki 60–70 °C temperatūros (pasterizavimas). Atrado daugelio ligų sukėlėjus: kiaulių raudonligės, vištų choleros, pasiutligės. Iš susilpnintų mikroorganizmų pagamino vakcinas nuo juodligės ir pasiutligės. R. Kochas (Vokietija) sukūrė mikroorganizmų tepinėlių dažymo anilino dažais metodus, pritaikė mitybines terpes mikroorganizmams auginti. 1882 atrado tuberkuliozės sukėlėją. I. Mečnikovas (Rusija) tyrė mikroorganizmų reikšmę infekcijai ir imunitetui. Jis įrodė, kad gyvūnų ir žmogaus organizmas apsigina nuo mikroorganizmų padedant ypatingoms ląstelėms – fagocitams. Už eksperimentais pagrįstą fagocitinę imuniteto teoriją 1908 I. Mečnikovui ir P. Ehrlichui (Vokietija) buvo paskirta Nobelio premija. Naujas veterinarinės mikrobiologijos plėtros etapas siejamas su antibiotikų atradimu. 1929 A. Flemingas (Didžioji Britanija) paskelbė, kad pelėsis Penicillium notatum gamina medžiagas, naikinančias pūliavimą sukeliančias bakterijas (stafilokokus, streptokokus, difterijos lazdeles) ir jas pavadino penicilinu. H. W. Florey ir E. B. Chainas (abu Didžioji Britanija) 1940 gavo gryną peniciliną ir jį panaudojo gydymui. Flemingui, Florey ir Chainui už penicilino gavimą 1945 paskirta Nobelio premija.
Lietuvoje
Lietuvoje veterinarinės mikrobiologijos raida prasidėjo 1920, įkūrus Marvos (prie Kauno) priešmarinę stotį. Joje buvo daromi histologiniai ir bakteriologiniai tyrimai, gaminami kai kurie imuniniai serumai. Karo veterinarinės bakteriologijos kabinetas, veikęs Kaune 1922–24, organizavo kovą su arklių įnosėmis. 1924 abi šios įstaigos buvo sujungtos į Valstybinę veterinarinę laboratoriją, kuri 1933 buvo pertvarkyta į Valstybinį veterinarinės bakteriologijos institutą. 1936 jame buvo įkurta Bakteriologijos katedra, 1944 pavadinta Mikrobiologijos katedra. Veterinarijos akademijos Mikrobiologijos laboratorijoje buvo daromi gyvūnų užkrečiamųjų ligų mikrobiologiniai ir serologiniai diagnostiniai tyrimai. 1949 Mikrobiologijos katedra buvo sujungta su Epizootologijos katedra ir pavadinta Epizootologijos ir mikrobiologijos katedra. Joje buvo tiriami salmoneliozių, raudonligės, anaerobinių infekcijų, kolibakteriozės diagnozavimo ir profilaktikos būdai (L. Grubliauskas, H. Paškevičius, A. Petrauskas). 1975 išplėtus šią katedrą ji buvo pavadinta Užkrečiamųjų ligų katedra. Joje buvo tiriama ožkų infekcinių ligų, gyvūnų mikoplazmozių diagnozavimo ir profilaktikos klausimai, mikroorganizmų išskyrimas, identifikavimo ir jautrumo antibiotikams nustatymas. Lietuvos veterinarijos institute (nuo 2013 Lietuvos sveikatos mokslų Veterinarijos akademijos Veterinarijos fakulteto Mikrobiologijos ir virusologijos institutas) buvo atliekami žemės ūkio gyvulių ir paukščių ligų diagnostikos, profilaktikos ir gydymo priemonių tyrimai (J. Dobilas, M. Virgailis). Nuo 20 a. pabaigos–21 a. pradžios daugiausia nagrinėjami teoriniai veterinarinės mikrobiologijos klausimai naudojant mikroorganizmus kaip modelius bendrosioms biologijos problemoms spręsti, kovai su užkrečiamųjų ligų sukėlėjais.
3085
-mikrobiologija