vèto (lot. draudžiu), teisėje – vieno asmens ar grupės asmenų teisė vienašališkai sulaikyti sprendimo, įstatymo priėmimą. Dažniausiai naudojamas įstatymų leidyboje. Skiriama absoliutusis (sprendimui sulaikyti pakanka vieno nario nesutikimo, pvz., Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje priimant sprendimus esminiais klausimais rezoliucija patvirtinama, kai nė viena Saugumo Tarybos nuolatinė šalis narė nepasinaudoja veto teise; dar vienbalsiškumo principas) ir atidedamasis (gali būti įveiktas parlamentarų balsų dauguma) veto. Atidedamasis dar skirstomas į stiprųjį (gali būti įveiktas tik kvalifikuota balsų dauguma, kartais – laikantis ypatingos procedūros; turi, pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas) ir silpnąjį (gali būti įveiktas paprasta parlamentarų balsų dauguma; turi, pvz., Italijos, Lietuvos prezidentas) veto. Kai kurių valstybių (pvz., Japonijos, Vokietijos) vadovai neturi veto teisės parlamento priimtiems įstatymams, nors privalo juos patvirtinti.
Atsirado senovės Romoje. Respublikos laikotarpiu kiekvienas konsulas galėjo vetuoti kito konsulo civilinius ir karinius potvarkius, įstatymus. Tribūnas turėjo teisę atmesti senato, magistrato ir liaudies susirinkimų nutarimus.
Lietuvoje 16 amžiaus pabaigoje–18 amžiaus pabaigoje Abiejų Tautų Respublikos Seimo nariai turėjo liberum veto teisę. Pagal 1922 Konstituciją prezidento veto Seimo priimtiems įstatymams galėjo būti įveiktas absoliučia visų parlamentarų balsų dauguma (išskyrus įstatymus, Seimo pripažintus skubiais), 1928 Konstituciją – 2/3 visų Seimo narių balsų dauguma, 1938 Konstituciją – 3/5 Seimo narių balsų dauguma (arba prezidentas galėjo paleisti Seimą; naujai išrinkto Seimo paprasta visų narių balsų dauguma priimtą įstatymą prezidentas privalėjo pasirašyti), 1992 Konstituciją – paprasta visų parlamentarų balsų dauguma.
640