vežimas

vežmas, rãtai, gyvulių, rečiau žmonių traukiama susisiekimo priemonė su ratais (tekiniais).

Rūšys

Būna su keturiais arba dviem (Vidurinėje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose arba) ratais. Vežimą dažniausiai traukia arkliai, Pietų Europoje, Azijoje – ir jaučiai, buivolai, mulai, asilai, Rytų ir Pietų Azijoje – ir žmonės (rikša). Vežimų būna vienkinkių, porinių ir keliomis poromis gyvulių kinkomų, išeiginių ir darbinių, skirtų žmonėms ir kroviniams vežti, vienašių, dviašių, su ienomis arba grąžulu (rodikliu), su lingėmis arba be jų.

Istorija

Vežimai pradėjo rastis Mesopotamijoje 4 tūkst. pr. Kr., kai imta naudoti ratus (tekinius) 3 tūkst. pr. Kr. viduryje Šiaurės Mesopotamijoje šumerai darė keturračius, 2 tūkst. pr. Kr. asirai, egiptiečiai, graikai – dviračius (ratai su stipinais, stebulėmis, lenktais ratlankiais) kovos vežimus. Darbiniai vežimai iš senovės Graikijos pateko į senovės Romą. Čia jie (kaip karietų prototipai) buvo svarbi žmonių transporto priemonė. Dėl menkos keliamosios galios iki vidurinių amžių vežimai nebuvo plačiai naudojami. 9–10 a. Europoje atsiradus pavalkams su mediniais kamantais (jais pakinkyti gyvuliai galėjo vilkti sunkesnį krovinį) ėmė sparčiau plisti ir tobulėti darbiniai vežimai: nuo 13 a. – su pasukama priekine ašimi, nuo 14 a. – su geležimi kaustytais ratlankiais, nuo 15 a. – su geležinėmis ašimis. 16–17 a. valstiečių darbiniais vežimais buvo galima vežti daugiau kaip 650 kilogramų, 19 a. – apie 100 kilogramų krovinį. Nuo 15–16 a. Europoje plito įvairių rūšių karietos. 19 a. ratus ėmė keisti modernesnės susisiekimo priemonės (traukiniai), 20 a. (ypač antroje pusėje) – automobiliai, traktoriai su priekabomis.

Lietuvoje

Lietuvoje nuo 13 a. naudojami darbiniai vežimai. 16 a. dvarų inventoriuose minimi kaustyti ir nekaustyti, vienkinkiai ir poriniai darbiniai ir išeiginiai vežimai. Valstiečių kaustyti vežimai žinomi nuo 17 a. pabaigos. Buvo naudojami dviračiai (retai) ir keturračiai vežimai. Keturračiai vežimai buvo dviejų tipų. Vieni (vienkinkiai, poriniai darbiniai vežimai, arba brikos, bei išeiginiai vežimai bričkos ir brikeliai Aukštaitijoje ir Žemaitijoje, lineikos Aukštaitijoje, fajetonai Užnemunėje) su vienos karties (pertrauko), kiti (vienkinkiai – vežėčios, uorės Aukštaitijoje) – nekeičiamo ilgio, su trijų karčių jungiamuoju pagrindu, vežimų viršutinė dalis buvo įvairių formų. Nuo 20 a. antros pusės vežimai naudojami vis rečiau, dažniausiai kaip pagalbinė transporto priemonė, taip pat pramogoms (įvairiose šventėse, žirgų lenktynėse).

darbinis vežimas Šiaulių Aušros muziejaus Žaliūkių malūnininko sodyboje

L: S. Bernotienė Valstiečių sausumos transporto priemonės XIX–XX a. / Iš lietuvių kultūros istorijos tomas 1 Vilnius 1958; A. Vyšniauskaitė, J. Laniauskaitė Valstiečių linininkystė ir transportas / Iš lietuvių kultūros istorijos tomas 9 Vilnius 1977.

2227