vienaprẽkė specializãcija, vienapusiška ūkio plėtra, kai šalies ekonomikos struktūroje vyrauja vieno ar kelių gaminių (dažniausiai žaliavų ar žemės ūkio produktų) gamyba eksportui. Būdinga daugeliui Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos valstybių, taip pat Rusijai. Prekės, kurias tokios šalys specializuojasi išgauti ir gaminti, dažniausiai yra nafta ir gamtinės dujos, metalai ir jų rūdos, deimantai, kava, kakava, tabakas, bananai, medvilnė, cukrus. 2011 žalios naftos, naftos produktų ir gamtinių dujų eksportas 19 šalių sudarė daugiau kaip 61 %, iš jų keturiose šalyse – daugiau kaip 95 % viso jų eksporto (lentelė). Žalios naftos gavyboje daugiausia specializavosi Angola (97 % viso šalies eksporto), Sudanas (90 %), Azerbaidžanas (88 %), Irakas (84 %), Libija (83 %; 2010), Čadas (80 %), Saudo Arabija (77 %), gamtinių dujų – Brunėjus (47 %), Kataras (43 %), Alžyras (40 %), Bolivija (40 %), Turkmėnija (38 %). Metalų, jų rūdų ir kitų naudingųjų iškasenų gavyboje daugiausia specializavosi Botsvana (deimantai – 77,5 % šalies eksporto), Zambija (varis, jo lydiniai ir dirbiniai – 75 %), Nigeris (uranas – 64 %, auksas – 10 %), Mauritanija (geležies rūda ir koncentratai – 46 %, auksas ir jo turinčios rūdos – 17 %), Burkina Fasas (auksas – 61 %), Čilė (rafinuotas varis ir jo lydiniai – 34 %, auksas – 19 %), Kongo Demokratinė Respublika (kobaltas – 50 %). Kavos, kakavos ir tabako gamyboje daugiausia specializavosi Malavis (tabakas – 55 % šalies eksporto), Burundis (neskrudinta kava – 55 %), Ruanda (neskrudinta kava – 37 %, arbata – 9 %), Dramblio Kaulo Krantas (kakava ir jos gaminiai – 36 %). Vienaprekė specializacija trukdo kompleksiškai plėtoti šalies ūkį, racionaliai naudoti turimus gamtinius ir darbo išteklius, sukuria priklausomybę nuo šalies gaminamų pagrindinių prekių paklausos ir kainų tarptautinėje rinkoje svyravimų (žemės ūkio produktų eksportas priklauso ir nuo jų derliaus pokyčių, ypač kilus sausrai, potvyniui, kitoms stichinėms nelaimėms) bei nuo kitų prekių, kurių šalis negamina, importo, todėl vienaprekė specializacija dažnai mažina šalies ekonominį savarankiškumą.
| Valstybė | Naftos ir gamtinių dujų dalis eksporto struktūroje, % |
|---|---|
| Angola | 99 |
| Libija | 98* |
| Brunėjus | 97 |
| Alžyras | 95 |
| Azerbaidžanas | 94 |
| Kataras | 93 |
| Venesuela | 93 |
| Jemenas | 92 |
| Kuveitas | 92 |
| Sudanas | 91 |
| Irakas | 90 |
| Čadas | 89 |
| Saudo Arabija | 85 |
| Iranas | 83 |
| Nigerija | 81 |
| Omanas | 77 |
| Gabonas | 72 |
| Rusija | 64 |
| Turkmėnija | 62 |
* 2010
Vienaprekė specializacija pradėjo formuotis 18 a., kai išsivysčiusios Vakarų šalys ėmė steigti plantacijas ir gavybos įmones savo kolonijose ir ekonomiškai priklausomose šalyse orientuodamos jas gaminti ir tiekti tik žaliavas bei žemės ūkio produktus (pavyzdžiui, Indija tiekė medvilnę ir džiutą, Ceilonas (dabartinė Šri Lanka) – arbatą ir kaučiuką, Afrikos šalys – kavą ir kakavos pupeles), o kitas prekes importuoti. 20 a. daugelis Trečiojo pasaulio valstybių ėmė mažinti savo vienaprekę specializaciją diversifikuodamos ekonomiką, plėtodamos apdirbamąją pramonę ir paslaugų sferą.
2687