vietnamiẽčių kalbà priklauso austroazijiečių kalbų šeimai. Anksčiau buvo skiriama kinų ir tibetiečių kalbų arba tajų‑kadajų kalbų šeimoms. Artima muongų kalbai (nuo bendros vietnamiečių-muongų prokalbės atsiskyrė 1 a. pradžioje). Vartojama daugiausia Vietname (valstybinė kalba), t. p. Kambodžoje, Kinijoje, Laose ir kitur. Iš viso apie 75 mln. kalbančiųjų (21 a. pradžioje). Skiriama 3 pagrindinės tarmės: šiaurės, vidurio ir pietų. Patyrė didelį kinų kalbos poveikį. Iki 19 a. pabaigos dažniausiai vartota tik buityje. Bendrinė vietnamiečių kalba susiformavo 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje šiaurės ir vidurio tarmių pagrindu. Vietnamiečių kalba izoliacinė, toninė (6 tonai, skiriantys leksines ir gramatines reikšmes). Turi 11 balsių, 22 priebalsius, dvigarsių ir trigarsių. Skiemuo atitinka morfemą. Žodžių darybai būdinga sudūrimas, reduplikacija. Sintaksiniai santykiai reiškiami žodžių tvarka, tarnybiniais žodžiais, intonacija. Sakinio dažniausia struktūra – SVO (veiksnys–tarinys–papildinys). Turi daug skolinių iš kinų ir tajų kalbų. Nuo 13–14 a. iki 20 a. pradžios vartotas hieroglifinis raštas, sukurtas kinų rašto pagrindu (seniausias rašto paminklas 1343). Dabartinis raštas lotynų abėcėlės pagrindu (papildomi diakritiniai ženklai vartojami tonams ir morfemų riboms žymėti) sukurtas 17 a., oficialiai vartojamas nuo 1910. Biblija išversta 1916.
85