Viglijus (Vigilius) 555 07 07Sirakūzai, popiežius (nuo 537). Romos konsulo sūnus. 531 popiežius Bonifacas II įšventino diakonu ir paskelbė savo įpėdiniu, tačiau kitiems dvasininkams pasipriešinus įsakymą atšaukė. 535 Bonifaco II įpėdinis popiežius Agapitas I paskyrė Vigilijų diplomatiniu atstovu (lot. apocrisiarius; dabar atitinka nuncijų) Konstantinopolyje. Čia jis įgijo imperatoriaus Justiniano I Didžiojo žmonos ir bendravaldės Teodoros palankumą. Ji Vigilijų rėmė finansiškai ir buvo pažadėjusi popiežiaus sostą, jei jis sušvelnins Chalkedono susirinkimo nutarimus. Vigilijaus išrinkimo popiežiumi aplinkybės neaiškios. 536 mirus popiežiui Agapitui I ir dėl ostgotų karaliaus Teodahado (m. 536) įtakos popiežiumi išrinkus Silverijų kilo Bizantijos ir ostgotų karas. Liber pontificalis teigiama, kad imperatorius patarė Vigilijui nušalinti popiežių Silverijų, o Bizantijos istorikas Prokopijus Cezarietis (tarp 490 ir 507–apie 565) knygoje Karų istorija rašo, kad imperatorės Teodoros pastangomis jis išrinktas popiežiumi mirus Silverijui.
Vigilijus (Artaudo de Montoro, 1772–1849, knygos Popiežių gyvenimas ir laikai / The lives and times of the popes 1842 iliustracija)
Priešingai nei tikėjosi Teodora, tapęs popiežiumi Vigilijus griežtai kritikavo monofizitų mokymą ir nuverstą Konstantinopolio patriarchą Antimą. 540 laiškuose imperatoriui Justinianui I Didžiajam ir Konstantinopolio patriarchui Minui palaikė Efeso ir Konstantinopolio susirinkimų nutarimus bei pasmerkė monofizitizmui prijaučiančius patriarchus kaip eretikus. Pritarė 543 Justiniano I Didžiojo dekretui, smerkiančiam Origeno mokymą apie sielos preegzistenciją. Patvirtino 553 Konstantinopolio II susirinkimo nutarimus.