Vlniaus auksakali cèchas veikė 1495–1893. Su Siuvėjų cechu (cechai) buvo pirmasis Lietuvoje. Statutą 08 23 patvirtino Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras.
Vilniaus auksakalių cechą įkūrė patyrusių auksakalių grupė, atvykusi iš Lenkijos, Vokietijos auksakalystės svarbiausių centrų. Aptarnavo Vilniaus vyskupiją, teritoriją iki Dauguvos ir Dniepro. Auksakaliai dirbo Katalikų Bažnyčiai, didžiojo kunigaikščio dvarui, diduomenei, miestiečiams (vėlyvųjų vidurinių amžių ir ankstyvojo Renesanso Vilniaus arkikatedros zakristijos šedevrai). Vilniuje dirbo europinio garso auksakaliai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo dvaro auksakaliai sostinėje įsigydavo nekilnojamojo turto, gaudavo privilegijų, kūrė šeimas. Valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Steponui Batorui, vėliau Vazoms juos išlaikydavo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo. Meistrų skaičius nebuvo ribojamas, galėdavo atvykti iš Europos įvairių miestų.
Vilniaus auksakalių cecho antspaudas (1747)
Vilniaus auksakalių cecho antspaudas (1747)
Vilniaus auksakalių cecho svarbiausias bruožas, išskyręs iš Lenkijos ir vokiškų kraštų cechų – jo heterogeniškumas tautiniu ir konfesiniu (skyrėsi katalikų ir stačiatikių interesai) požiūriu. 16 a.–17 a. pradžioje meistrų būdavo iki 10, 17 a. antroje pusėje daugiausia – 24, 1882 – tik 5; 17 a. antroje pusėje vyravo vilniečių šeimų palikuonys (ir lietuviai), t. p. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės autochtonai. Mokinių ir pameistrių daugiausia buvo kilusių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. Auksakalių katalikų ir protestantų buvo maždaug po lygiai, iš šių konfesijų renkami du seniūnai.
Vilniaus auksakalių cecho klestėjimo laikotarpiu (16–17 a.) auksakaliai išsiskyrė turtingumu, buvo renkami į miesto magistratą, net į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimą. Turėjo mūrinį namą (dabar Gaono gatvėje Nr. 6). Meistrai kontroliavo prekybą tauriaisiais metalais, brangakmeniais.
Nuo cecho įkūrimo pradžios leistina dirbinių praba buvo keičiama (bloginama) 4 kartus, atitinkamai keitėsi juos žymintis miesto simbolis: pirmasis žymuo veikiausiai buvo šv. Eligijaus galva su taure, jis garantavo 15 lotų sidabro prabą, antrasis – 14 lotų (1596), vaizdavo Gediminaičių stulpus; 18 a. pradžioje praba nukrito iki 11 lotų, nuo tada dirbiniai ženklinami šv. Kristoforo atvaizdu.
Vilniaus auksakalių cecho dirbinių iki 19 a. daugiausia išliko Lietuvos katalikų bažnyčiose. Meniškumu išsiskiria 18 a. auksakalių J. F. Schömnicko ir J. Lario dirbiniai, esantys Trakų parapinėje bažnyčioje, J. K. Gronemanno 1747 pagamintas šv. Kazimiero sarkofagas‑relikvijorius Vilniaus arkikatedroje.
19 a. daugėjo pasaulietinių užsakymų, Vilniaus auksakalių cecho gaminiai iš rinkos buvo išstumti dėl žydų auksakalių konkurencijos ir pigesnių fabrikinių dirbinių paplitimo.
L: E. Laucevičius, B. R. Vitkauskienė Lietuvos auksakalystė. XV–XIX amžius Vilnius 2001; B. R. Vitkauskienė Złotnictwo wileńskie: ludzi i dzieła. XV–XVIII wiek Warszawa 2006.
3089