Vilniaus kalvynas

Vlniaus kalvýnas, erozinis kalvynas Vilniuje, prie Neries ir Vilnios santakos. Apima Medininkų aukštumos šiaurės vakariniame pakraštyje esančio ir gilaus Vilnios slėnio nuo jos atskirto Sapieginės kalvyno pietvakarinę dalį. Aukščiausi Trijų Kryžių (absoliutusis aukštis 165,10 m), Stalo (164,5 m) ir Gedimino kapo (163,94 m) kalnai, kitos (Altanos, Pilies kalno, Bekešo, Piliakalnio kalnų) viršūnės yra 144–139 m aukštyje. Kalvų šlaitai statūs (30–45°), apaugę medžiais.

Kalvynas suskaidytas gausių griovų (didžiausia Didžioji griova) ir raguvų (Dainų slėnis). Vilniaus kalvyno geologinį pagrindą sudaro priešpaskutinio ledynmečio (Medininkų ledynmetis) laikotarpiu sustumti moreniniai dariniai. Pirminio reljefo bruožus suformavo termoerozija (daugiamečio įšalo tirpimas poledynmečiu), Vilnios bei Neries proslėnius – paskutinio ledyno tirpsmo vandenys. Vėliau paviršių keitė fliuvioglacialinė erozija ir akumuliacija (susidarė Neries IX–III terasos), galiausiai – fliuvialinė erozija ir akumuliacija (Neries ir Vilnios dabartinių slėnių II–I viršsalpinės terasos ir salpos). Dabartinis kalvyno pavidalas susiformavo (ir toliau kinta) veikiant gravitaciniams, sufoziniams, kritulių vandens sukeltiems eroziniams ir antropogeniniams procesams. Vilniaus kalvynas priklauso Vilniaus pilių kultūriniam rezervatui (įsteigtas 1997; saugomas gamtos, istorijos ir kultūros paveldas). Šioje teritorijoje yra Kalnų parkas.

Vilniaus kalvynas

Kalvyną tyrinėjo E. Vodzinskas (1960), A. Basalykas (1981), Č. Kudaba (2004), R. Guobytė (2012), J. Satkūnas (2015).

Didžiosios griovos žiotys

Dainų slėnis

3210